Paulius Tumosa :: www.PauliusTumosa.lt

2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

PREKYBOS CENTRUOSE – NUODINGOS BULVĖS?

Daugumai prekybos centrų ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai nelabai įdomu, ar pirkėjų įsigyjami maisto produktai nėra nuodingi. Štai bulvės laikomos šviesioje ir ne itin vėsioje patalpoje pradeda gaminti nuodingas medžiagas. Tokios šių daržovių laikymo sąlygos yra visuose Lietuvos prekybos centruose.

Bulves laikant šviesoje, gaminasi glikoalkaloidai – solaninas ir čakoninas – labai nuodingos medžiagos, kurios saugo, kad augalo virkščių ir gumbų nesuėstų maisto ieškantys gyvūnai. Netinkamai laikant prekybos tinklų lentynose, t.y., jų neapsaugojus nuo šviesos, bulvės pradeda žaliuoti. Pažaliavusios bulvės apskritai neturėtų būti leidžiamos parduoti. Ką tik nukastose bulvėse solanino dar nėra. Tačiau po kelių savaičių nuodingų medžiagų koncentracija nepaliaujamai didėja.

Aleksandro Stulginskio Universiteto Agronomijos fakulteto Sodininkystės ir daržininkystės katedros docentė, biomedicinos mokslų daktarė Elvyra Jarienė tikino, kad glikoalkaloidų dozės žmogaus organizmui užtenka visai mažos, kad jis pradėtų jausti apsinuodijimo simptomus. Doc. dr. E. Jarienė sako: „Apsinuodijus tokiais bulvių gumbais pradeda pykinti, skauda galvą, gali prasidėti vėmimas. Tokių bulvių negalima naudoti ir pašarams“.

„Negalima realizuoti šių daržovių, jei pažaliavusios bulvės plotas yra didesnis kaip 20 proc. Tačiau, jei pasitaikė tokia bulvė, būtina ją nulupti, kol minkštimas nepažaliavo“, – pridūrė E. Jarienė.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kur į vartotojo saugą ir į produkto kokybę kreipiamas didelis dėmesys, prekybos centruose paprastai bulvių gumbai supakuojami į tarą, kuri nepraleidžia šviesos. Norinti apžiūrėti bulves yra paliekami keli maži plyšeliai.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas spaudai Darius Ryliškis tikino, kad nuodingų bulvių šiame prekybos centre nėra. Jis sako: „Mūsų prekybos centruose bulves išperka per 2-3 savaites. Lietuviai – juk bulvių tauta. Mane patį ūkininkai tikino, kad bulvės tik po 2 savaičių pradeda gaminti nuodingas medžiagas, jei jos laikomos šviesoje. „Norfoje“ jas išperka greičiau“. Tačiau Vilniuje, Laisvės prospekte įsikūrusioje „Norfa“ parduotuvėje mums pavyko rasti 2 savaites prekybos salėje parduodamas bulves, ant kurių buvo nurodyta sandėliavimo data. Nežinia kiek dar laiko jos išbuvo centriniuose sandėliuose.

„Iki“ parduotuvių tinklo atstovas Valdas Lopeta mus patikino, kad parduotuvėse parduodamos pažaliavusios bulvės neviršija Žemės ūkio ministerijos numatytų 8 proc. nuo visos siuntos masės. V. Lopeta teigia: „Savo veiklą vykdome laikydamiesi Lietuvoje galiojančių įstatymų ir teisės normų bei kokybės reikalavimų. Prekybos bulvėmis atveju – taip pat“.

„Bulvės atvežamos į „Iki“ parduotuves ir sandėliuojamos tamsoje, maksimaliai išvengiant tiek saulės spindulių, tiek dirbtinio apšvietimo. Prekybos salėje laikomas nedidelis jų kiekis, toks, kokį parduoti galima per maždaug 24 val. Bulvės prekybos salėje laikomos giliose dėžėse, todėl poveikį su aplinka turi tik nedidelis viršutinis jų sluoksnis“, – pridūrė V. Lopeta.

Mažesniuose miesteliuose itin populiaraus prekybos tinklo „Aibė“ atstovė spaudai Aurelija Pisaravičienė apskritai nesugebėjo atsakyti į klausimą apie jų parduotuvėse parduodamų bulvių laikymo sąlygas.

Beje, jei perdirbimui naudojami pažaliavusios bulvės ir žaliava nėra kokybiškai paruošta, t.y. gumbai neatrinkti, kruopščiai nenulupti, pagamintuose, pvz., bulvių traškučiuose ar gruzdintose bulvytėse, pažaliavusios vietos išlieka. Jaučiasi kartokas skonis.

Prieš verdant ar kepant bulves, jas reikia atidžiai nuskusti (bulvių luobelių negalima valgyti), išpjaustyti „akis“ ir pažaliavusias vietas. Vandens, kuriame virė bulvės, negalima vartoti – nuovirą reikia išpilti.

Ekologiškos bulvės nėra mažiau nuodingos už paprastas bulves. Ekologinių ūkių savininkai negali naudoti augalų apsaugos priemonių nuo ligų, todėl jie augina ligoms atsparias bulvių rūšis. Tai tokios bulvės, kurių gumbuose yra daugiau paties augalo gaminamų nuodingųjų apsauginių medžiagų.

© Paulius Tumosa | 2011.11 Delfi, Lietuvos Rytas, Alfa, Balsas, ELTA, kt.

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Can one make a living as a freelance journalist in Lithuania?

Are you fed up with the tedious working hours in your cubicle? And don’t you have to admit that the news editor is a walking nagger whom you cannot stand? Would you rather be your own boss? If so, freelancing is obviously the way to go.

Being a freelance journalist in Lithuania, however, i.e. handling your time the way you want and taking on gigs you desire, might turn out to be quite a different experience from what it means in a Western European country or the U.S.
“Sometimes I have the impression that Lithuania is the only country where throngs of pensioners and kindergarten teachers resort to freelancing in a desperate attempt to add some extra income to their low pensions and salaries,” says Paulius Tumosa, Programme Director of European Hit Radio, a radio station in the Lithuanian capital Vilnius.

Tumosa has been trying hard to establish himself as a freelancer in print media, but has now given up the fight.

“It just does not make sense to be a freelancer in Lithuania,” he says. “The sheer majority of newspapers opt for relying on their in-house journalists, whom they pay a salary of LTL 1000 litas (EUR 289 euros), rather than commissioning stories from freelancers.”

In the crisis years 2008-2009, when most financially-hit outlets axed their journalists, Tumosa had hoped that the demand for freelancers would increase. This, however, did not happen.

“On the contrary, editorial offices, after cutting their full-time journalists’ salaries nearly to the minimum wage, let go of their freelancers, and had all the writing done by their in-house staff,” Tumosa explains.
At the peak of his freelance career, the 24-year-old journalist was not able to work for more than three to four print outlets at a time.

“One website which was initially interested in publishing my stories ended up deciding that it did not need any external help in filling up its content. The editors did not even explain to me whether there was something wrong with my stories. They simply let me go,” Tumosa says.

He declined to mention the name of the news site, fearing “adverse consequences in the future.”

Another outlet, a regional newspaper in the industrial town of Taurage in the southwest of the country, kept commissioning stories from him for a while, paying LTL 100 (EUR 28) per a piece. With the crisis worsening, however, his honorary was slashed more than twice, down to LTL 40 (EUR 11) per a piece.

“My self-esteem would not allow me to continue working for such poor pay. I just quit writing. Sadly, a grocery shop assistant earns more than most Lithuanian journalists, especially in the province,” says Tumosa, who graduated from Vilnius University’s Institute of Journalism.

He believes the editors of the provincial newspaper would only commission stories that its in-house reporters did not wish to take on.

“I felt that some journalists would avoid certain topics for fear of possible reprisals from the people quoted in their stories, who often tended to be the local big shots,” Tumosa said. He also contributed as a freelancer for the major daily Lietuvos Rytas for a while, until he was waived.

“We see the future of our newspaper with our in-house full-time journalists,” one of the editors told him. “We are not interested in freelancers’ stories, unless somebody comes up with some explosive stuff.”
Tumosa says he is not aware of any print media freelancer who would be able to make ends meet by freelancing only.

“I have heard that the New York Times pays USD 1000 for a feature piece. Sure, most print media outlets in Western Europe pay less, but none as little as in Lithuania, where you receive USD 20 or less for a feature story. How many of them do you need to get published if you want to make a living as a freelancer?” Tumosa asks.

“The Lithuanian media market is too small,” he says. “It relies exclusively on full-timers. In addition, there is no freelancing tradition.”

Ramune Ramanauskiene, editor and director of the Taurages Zinios, a weekly newspaper in Taurage, says she works with several freelance journalists.

“One freelancer steadily contributes to our sport section,” Ramanauskiene says. “I commission some stories from him and he proposes his own ideas as well. I like his style and work ethics. I don’t know, however, if he fits the description of a Western European freelance journalist, as we, unfortunately, can only offer him a very symbolic low fee. I believe freelance assignments should be met with a certain competitiveness in payment, an aspect which is missing in Lithuania.”

In Ramanauskiene’s view, freelancing in Lithuania is for the most part not as much about a certain lifestyle and a career choice as it is about earning some extra money.

“There is no way a freelance journalist could make a living from freelance writing in the province, as all newspapers rely on their in-house staff,” she says.

According to Ramanauskiene, provincial editors rely mostly on retired educated people and low-paid professionals, such kindergarten teachers, to fill up the space in their newspapers. “I would rather call them contributors than freelancers,” she says.

“I am not sure whether they can be called freelancers, because not only is there a lack of competitive compensation, but the other aspects of what I cannot imagine freelancing without – professionalism and quality – are also missing. As amateur contributors, they, as a rule, lack the in-depth skills that a professional freelance journalist, I assume, must have,” Ramanauskiene argues.

She points out that, traditionally, journalists in Lithuania, especially in the regions, feel more secure when they are “attached” to their editorial offices.

“They want to go and work at their editorial offices every day and occupy their desks the way their parents and grandparents did,” Ramanauskiene explains. “True freelancers, I assume, enjoy their independence. It is the core of the business. In Lithuania, most contributors usually write for one newspaper. I believe that old-fashioned editors would not allow them to write for other newspapers.” She says that she is aware of successful freelancers working for the most popular television programmes. “As far as I know, however, they come from other fields of life, such as politics, economics and show business. Only very few certified journalists work as freelancers,” says Ramanauskiene.

Dainius Radzevicius, chairman of Lithuania’s Journalist Union, says there are dozens of people working for honoraria in the Lithuanian media.“Only very few have established their careers as freelancers. Most write for small honoraria to somewhat increase their wages. I would not even call them freelancers. The salary is the line that separates Lithuanian from Western European freelancers,” Radzevicius emphasised.

Aronas Bagdonas, a former freelance journalist in the Lithuanian capital, Vilnius, says he put an end to his freelance activities because he was unable to make ends meet. “I was lucky to find a full-time job as a translator,” Bagdonas reveals.

Genoveita Burneikiene, a former lecturer at Vilnius University’s Institute of Journalism, says that freelance journalists are still relatively “a new thing” in the national media landscape. “Most editorial offices, particularly in the province, are still dominated by senior editors reminiscent of the Soviet era, who organise their newsrooms the way they did twenty years ago,” Burneikiene says. “Many of them are afraid that skilled freelance journalists might overshadow their in-house staff, and even themselves,” she adds. “That is the essential difference with Western news outlets, who build their reputation on the prominence of their journalists, usually freelancers.”




*Original article published by Linus Jegelevicius and the European Journalism Centre, September 9, 2011

2011 m. liepos 4 d., pirmadienis

GYDYTOJAI SKAMBINA PAVOJAUS VARPAIS: ALERGIJA ŽMONĖMS PASIREIŠKIA VIS DAŽNIAU


Alergijos simptomai kankina vis daugiau žmonių. Medicinos specialistai teigia, kad 2015 m. alergija Europoje išplis kaip epidemija. Alergiją galima vadinti moderniosios civilizacijos liga.

Visi citrusiniai vaisiai, riešutai, kava, kakava, šokoladas, žuvies produktai, ypač jūrinės kilmės, įvairūs vėžiagyviai, pieno produktai, medus, raudonas vynas, šampanas ar net kramtomoji guma – visi šie produktai gali sukelti alergiją. Tačiau gydytojai tvirtina, kad juos naudojant su saiku organizmo reakciją alergenams galima suvaldyti.

Panevėžio konsultacinės poliklinikos pulmonologas – alergologas Admontas Pocius nurodo, kad alergija dažniausiai gali pasireikšti bėrimais ir patinimais. A. Pocius sako: „Alergija pasireiškia bėrimais odoje, rausvomis pūkšlėmis arba spuogeliais, kurie labai niežti, patinimais: ypač vokų, lūpų, liežuvio, gomurio. Sunkiais atvejais – dusuliu“.

Pavasarį daug žmonių pradeda sirgti ir šienlige. Šienligę sukelia žydinčių augalų žiedadulkės, skraidančios ore. A. Pocius pataria: „Pagrindinė apsisaugojimo priemonė – vengti kontakto su žiedadulkėmis. Tai padaryti yra beveik neįmanoma. Tačiau yra kai kurios pagalbinės priemonės: prasidėjus šienligei neiti į lauką, ant langų dėti sudrėkintą marlę, drėkinti patalpas. Be abejo, medikamentinis gydymas – priešalerginiai vaistai“.

Tačiau žmonės iš senų laikų prisimena, kad priešalerginiai vaistai juos migdo, veikia slopinančiai, juos dažnai reikia vartoti. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Birutė Turovienė tikina, kad naujosios kartos vaistai skiriasi: „Naujosios kartos vaistai yra nemigdantys, juos užtenka gerti vieną kartą per dieną. Senosios kartos vaistai iš tikrųjų sukelia mieguistumą, juos reikėdavo vartoti tris kartus per dieną“.

Alergiją gali sukelti ir bitės įkandimas. Gydytojas A. Pocius priduria: „Įkandus bitei atsiranda alergijos požymiai: įkandimo vieta parausta, patinsta. Esant sunkesnei alergijos formai atsiranda galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, gali atsirasti viduriavimas, širdies plakimas, dusulys, kristi kraujospūdis, vystytis anafilaksinis šokas – tai gyvybei pavojinga būklė. Žmonės, turintys alergiją bitės įkandimui, privalo nešiotis priešalerginius vaistus. Pasitaiko alergijų ir kitų plėviasparnių įkandimams“.

Dauguma alergijų atsiranda dėl nesveiko gyvenimo būdo, užteršto organizmo ir nusilpusios imuninės sistemos. Tam įtakos turi gausus, netinkamas ir labiau apdorotas, pasterizuotas, konservuotas maistas. „Natūralios medicinos centro“ vadovė ir gydytoja Jelena Tulčina teigia, kad gydant alergiją pirmiausia reikia pašalinti jos priežastį. J. Tulčina sako: „Dauguma pacientų žino, kas jiems sukelia greito tipo alergiją, taip vadinamą uždelstą alergiją maistui, nes suvalgius netinkamo produkto atsiranda bėrimas arba dusulys“.

„Esant uždelstai alergijai, produktas patenkantis į kraują, sukelia limfocitų (baltųjų kraujo ląstelių) suirimą. Limfocitai –imuninės sistemos pamatas. Kai jie žūva, į kraujotaką patenka galingi virškinimo fermentai – uždegimo mediatoriai. Fermentai keliauja po organizmą ir sukelia uždegimines reakcijas silpnose vietose. Tuomet žmogus ir pradeda sirgti lėtinėmis ligomis“, - pridūrė gydytoja J. Tulčina.

J. Tulčina prisiminė kelis neįtikėtinus atvejus, dėl kurių į jos vadovaujamą medicinos centrą kreipėsi žmonės. „Pacientė Vida iš Vilniaus sirgo retos formos alergija. Ji negalėjo žiūrėti į dienos šviesą, o taip pat į geltoną šviesą vakare. Nuolat turėjo vaikščioti su akiniais nuo saulės“, - sako J. Tulčina. Tokia pat liga sirgo ir buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio žmona Hannelore. 2011 m. ji dėl sunkios šios alergijos formos savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

„Aktorė Nijolė Narmontaitė mūsų metodikos pagalba atsikratė alergijos šalčiui. Ir tokių laimingų pasveikimo istorijų turime labai daug“, - teigia J. Tulčina.

Pagrindinis alerginių ligų gydymas – alergeno šalinimas ar jo vengimas. Pati svarbiausia profilaktinė priemonė yra vengti maisto, sukeliančio alergiją. Reikėtų nustatyti, kokie produktai sukelia nemalonius simptomus, ir atsisakyti jų maisto racione. Dar vienas gydymo būdas – imunoterapija. Šis gydymo metodas buvo pradėtas taikyti dar XX am. pradžioje. Gydymo metu veikiamos imuninės ląstelės, esančios visame organizme, todėl palengvinami alergijos simptomai, pasireiškiantys per kvėpavimo sistemą, odą ir gleivines. Alergija gydoma, ją sukėlusiu alergenu, pradedant nuo labai mažų dozių leidimo į organizmą.

Visi kalbinti pašnekovai sutaria: nuo alergijos kenčiančių žmonių kasmet vis daugėja. Kauno klinikų pulmonologas – alergologas Admundas Pocius tvirtina: „Alergijos pasireiškimo tendencija ryškiai didėja. To priežastys, mano nuomone, – gyvenimo urbanizacija“. Jam antrino ir „Camelia“ vaistininkė Birutė Turovienė: “Taip, pastebiu didėjančią tendenciją. Žmones vis daugiau veikia įvairūs alergenai. Dėl to į mūsų vaistinę ateina vis daugiau alergija besiskundžiančių žmonių“.

Europoje nuo alerginių ligų kenčia net 35 proc. žmonių. Nors oficialios Lietuvos statistikos nėra, specialistai teigia, jog šie skaičiai mūsų šalyje nėra ženkliai mažesni.

© Paulius Tumosa | 2011.07

2011 m. birželio 15 d., trečiadienis

MĖGAUTIS SAULE GALI BŪTI PAVOJINGA


Saulė šiltą vasaros dieną gali džiuginti, o kartu ir bausti. Ilgai būnant saulėje oda sausėja, praranda elastingumą bei sensta. Ji gali parausti, patinti, pradėti luptis ar nusėsti pūslelėmis. Tačiau didžiausia grėsmė – rizika susirgti odos vėžiu, kuris kai kuriems net baigiasi mirtimi.

Dažniausiai odos vėžiu serga šviesiaplaukiai šiaurinės Europos gyventojai. Odos vėžys susijęs su ultravioletinėje spinduliuotėje praleisto laiko trukme. Neretai jis būna diagnozuotas žmonėms, perkopusiems 50 metų. Tačiau tai gali būti ilgalaikio buvimo saulėje vaikystėje ir jaunystėje pasekmė. Tėvai savo vaikams turėtų skiepyti įprotį nepiktnaudžiauti saule.

Per pastarąjį dešimtmetį melanomos ir odos vėžio susirgimų atvejų padaugėjo dvigubai. Nepaisant gerėjančių odos vėžio diagnostikos ir gydymo metodų, statistiniai rodikliai rodo, kad kiekvienais metais Lietuvoje susirgimų odos vėžiu padaugėja apie 10 proc. Priežastys gali būti įvairios: klimato atšilimas, žmonės dažniau važiuoja į šiltuosius kraštus ir ilgiau būna saulėje, dažniau nudega, nesisaugo, per dažnai lankosi soliariumuose, atmosfera praleidžia didesnį kiekį kenksmingų saulės spindulių.

Apgamas – tarsi odos vėžio veidrodis. Kada reikėtų susirūpinti apgamais? Kauno klinikų gydytojas dermatovenerologas dr. Raimundas Razukevičius paaiškino: „Jei apgamai yra didesni nei 1 cm, yra asimetriški, nelygių ir netaisyklingų kraštų, keičiasi spalva, storis, juose atsiranda mazgelių ar skirtingos spalvos dėmių, ar dar blogiau - pradeda kraujuoti, tada reikia skubiai apsilankyti pas dermatologą“. Dr. R. Razukevičius pridūrė, kad svarbiausia yra kuo anksčiau nustatyti atsiradusią melanomą. Trečdalis jų per kraują išplinta į vidaus organus.

Svarbiausia, norint saugiai degintis saulėje, – jausti saiką ir naudoti apsaugos priemones. Rekomenduojama kuo mažiau būti saulėje. O būnant šiltuose kraštuose, nereikia į paplūdimį vaikščioti kaip į darbą ir būti jame ištisą dieną. Nuo 10 iki 15 val. būti saulėje nepatartina.

Dr. R. Razukevičius paaiškino, kaip nustatyti, ar saulė yra mažiau kenksminga: „ Jei stovint žmogaus šešėlis trumpesnis už jį, vadinasi, saulė yra aukštai ir jos poveikis labai kenksmingas. Atostogaujant reikia pastoviai ir taisyklingai naudoti apsauginius kremus, išsitepti jais išeinant iš namų. Išsimaudžius vandenyje, jais reikia dar kartą pasitepti, nes po maudymosi susilpnėja poveikis. Taip pat būti paplūdimyje po skėčiu“.

„Pastaruoju metu pasaulyje įdegusi oda tampa nebemadinga, nes žmonės po kelių metų aktyvaus deginimosi saulėje jau pajunta atsiradusias odos problemas: oda sausėja, greičiau senėja, raukšlėjasi, atsiranda strazdanos, pigmentacijos pakitimai, dar vėliau – įvairūs odos ikivėžiniai ir vėžiniai susirgimai. Todėl gražiausia oda – sveika oda“, - pridūrė dr. R. Razukevičius.

Baltijos ir Amerikos klinikos konsultantas med. dr. Saulius Špokevičius džiaugiasi, kad gerėjant diagnostikai, pavyksta vis daugiau žmonių išgelbėti nuo galimų sunkių susirgimų. Jis teigia: „Išoperuojame keletą dešimčių apgamų, iš kurių būna keli piktybiniai arba su ryškesniais nukrypimais nuo normos. Pagerėjus diagnostikai išoperuojame daugiau pirminių stadijų arba tuos apgamus, kurie turi didesnį ar mažesni nukrypimų (atipijos) laipsnį“.

Anot vaistinės „Camelia“, įsikūrusios Palangoje, vaistininko Dainiaus Viederio, lietuvių susidomėjimas apsauga nuo saulės vis didėja. Tačiau jis pastebi, kad pirkėjai labiau žiūri į kainą, o ne į kokybę. D. Viederis teigia: „Žmonės noriai domisi ir konsultuojasi dėl įvairių apsaugos priemonių, nes pasirinkimas tikrai nemažas. Smagu, kad nemažai žmonių atkreipia dėmesį į savo odos apsaugą. Tik vis dar iškyla klausimas, kokia dalis žmonių atlieka realius veiksmus apsaugant savo odą nuo kenksmingo saulės spindulių poveikio. Nemažai pirmiausiai rūpinasi savo piniginės būkle, o tik po to sveikata“.

Oda nudegimų saulėje nepamiršta. Po stiprių nudegimų, kurių metu atsiranda pūslelės ir didelis skausmas, jau reikėtų kreiptis į gydytoją. Vaistininkas D. Viederis pridūrė, kad norint išvengti nudegimo, reikėtų rinktis tik kokybišką ir dermatologų patikrintą kosmetiką nuo saulės: „Yra buvę atvejų, kai pasirinkus galbūt pigesnę apsaugą, ne iš vaistinės asortimento, užsukę konsultacijos, žmonės skundžiasi odos reakcija į naudotą produktą. Liūdna, bet kol kas dar nemažai žmonių grįžtant iš paplūdimio užsuka į vaistinę priemonių po stipraus nudegimo saulėje. Vis dėlto kasmet mažėja tokių nudegusių žmonių skaičius ir didėja gretos tų, kurie aktyviai saugo savo odą nuo kenksmingo saulės poveikio“.


© 2011.06 | Paulius Tumosa

2011 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

KODĖL NUTRAUKĖ TYRIMĄ DĖL "GRINDOS"?







Vilniaus miesto prokuratūra nutraukė tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais "GRINDOJE". Tyrimo išvadose pateikiama, kad ponas Masiulis yra angelas, siųstas Dievo. Viską, ką jis pasakė, yra tiesa, o žurnalistas - akiplėkiškas jaunuolis. "Grindoje" kartais gyvūnai laikomi net kelis mėnesius, pasirodo! Trumpiau tariant, viską, ką pasakė Masiulis su Vilūnu (kuris dirba nuo 1976 m. ir yra įsišaknijusi piktžolė) yra tiesa, o žurnalistas ir savanoriai - išsigalvojo. Kažkaip ir galvojau, kad taip baigsis tas tyrimas. Išvadose tarsi iš nuostatų surašyta, ką turi daryti "Grinda", bet netirta, ar ji ta daro. Liudytoja "Grindos" darbuotoja "gali drąsiai teigti", kad viskas daroma pagal griežtus reikalavimus. Vien jau ta tyrėja iš policijos, kuri rinko medžiagą, buvo iš kitos planetos. Net nežinojo, kas apskritai ta "Grinda" yra. Pati pasakė, kad iki tol nežinojo, kad yra gaudomi gyvūnai, vežami kažkur, paskui migdoma. Viskas dėl akių tik daroma Lietuvoje. Šlykštu.

2011 m. vasario 10 d., ketvirtadienis

KĄ MES VALGOME?


KĄ MES VALGOME? http://www.sveikasvaikas.lt/spring/index

CUKRAUS DEFICITAS LIETUVOJE


SPAUDA NEMELAVO. CUKRAUS DEFICITAS VIENOJE DIDŽIAUSIŲ VILNIAUS PARDUOTUVIŲ - RIMI SAVANORIU PR. CUKRAUS LENTYNA VISA TUŠČIA. TIKRAI CUKRUS BRANGS DVIGUBAI AR TRIGUBAI, KAIP PRANEŠA? GAL PATS LAIKAS JO ATSISAKYTI? TIK Į SVEIKATĄ :)

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

AUSTRAI NEĮTIKINO VILNIAUS VALDŽIOS HUMANIŠKIAU KOVOTI SU BEGLOBIAIS GYVŪNAIS


Vilniečiai ir toliau iš savo kišenės mokės beveik 1 mln. litų per metus už beglobių gyvūnų marinimą. Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė Austrijos fondo „Vier Pfoten“ siūlomos idėjos humaniškais būdais mažinti tokiu gyvūnų populiaciją mieste.

Austrai siūlė beglobius gaudyti, juos paskiepyti, esant būtinybei išgydyti, ženklinti, sterilizuoti ir vėl paleisti į laisvę. Tokie gyvūnai negalėtų daugintis. Šia sėkminga praktika naudojasi kelios Europos šalys. Tačiau miesto savivaldybė mano, kad jos įmonė „Grinda“ su tuo puikiai susitvarko. Valdžia kurčia maištaujančių gyventojų ir nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu, kuriuos piktina žiniasklaidoje nuolat mirgantys pranešimai apie žiaurų elgesį su gyvūnais, savanorių vagonėlių, kuriuose priglaudžiami gyvūnai ir ieškoma jiems naujų šeimininkų, vijimą iš „Grindos“ teritorijos.

Beje, dėl žiauraus elgesio su gyvūnais Generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą. Šiuo metu bandoma išsiaiškinti, ar žiniasklaidoje pasirodę pranešimai yra pagrįsti. Vilniaus miesto maisto ir veterinarijos tarnyba nuolat ragino miesto valdžią keisti beglobių gyvūnų priežiūros būdą, kuris dabar yra „Grindoje“.

Tačiau Vilniaus tarptautinio bendradarbiavimo poskyrio vyriausioji specialistė Egle Skeiverytė cituoja mero pavaduotojo Romo Adomavičiaus pasirašytą laišką dėl fondo „Vier Pfoten“ pasiryžimo gelbėti gyvybes: „Vilniaus miesto savivaldybė šiuo metu neturi galimybių įvykdyti siūlomos sutarties 4.2 punkto, kuriame numatomi Gavėjo įsipareigojimai („Vier Pfoten“ komandai veiklos Vilniuje metu nemokamai skirti patalpas, apmokėti komunalines paslaugas, apgyvendinimą, maitinimą, kurą transportui). Jei Sutartis būtų siūloma be finansinių įsipareigojimų Gavėjui, ji Vilniaus miesto savivaldybei būtų priimtina“.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė piktinasi priimtu sprendimu: „Vilniaus savivaldybę gąsdina punktas, kad porai žmonių savaitę reikės duoti maisto talonų, kurie nemokamai užsiims visu šiuo reikalu. Tačiau jei savivaldybė gaili tų kuponų, tai Austrijos ambasada žadėjo pavalgydinti pati, galų gale, savanoriai atneš maisto. Dar jiems nepatinka, kad reikės suteikti patalpas, apmokėti už komunalines paslaugas projektui įgyvendinti. Matyt, „Grindai“ pigiau duot milijoną“.

Austrų projektas nėra vienkartinis. Po metų jie buvo pasiryžę vėl atvykti ir tęsti projektą. Gyvūnų globos organizacijos tuo metu ieškotų beglobiams gyvūnams naujų šeimininkų, visi jie nebūtų paleidžiami į laisvę.

„Grindos“ vadovas Algimantas Vilūnas, kuris kadaise pats šaudė beglobius šunis prie savo namų, netiki austrų projektu. Jis teigia: „Nemokamai gali būti tik lašiniai spąstuose. Kodėl turime eiti aborigenų pavyzdžiu? Gyvybes reikia saugoti su protu. Ši tema jau man nusibodo. Turiu ir turėsiu tą milijoną! Tai savanoriai nori prieiti prie valdiškų pinigų“.

Šaltinių teigimu, Vilniui atsisakius „Vier Pfoten“ nemokamų paslaugų, sutartį su austrais bandys pasirašyti Klaipėdos ir Kauno miestų įmonės, atsakingos už beglobių šunų ir kačių priežiūrą.

Iki šių dienų nebuvo priimti jokie sistemingi ar efektyvūs sprendimai, ženkliai mažinantys benamių gyvūnų populiaciją Vilniaus mieste ir duodantys ilgalaikius rezultatus. Šiuo metu taikomais savivaldybės metodais – valkataujančių gyvūnų gaudymu ir naikinimu, pasiekiami simboliniai rezultatai – laikinas benamių skaičiaus sumažėjimas tam tikroje teritorijoje, nežymiai arba visiškai nesprendžiantis pačios problemos esmės.

Užsienio šalių patirtis rodo, jog gyvūnų gaudymas ir tolimesnis migdymas ne tik etiniu, bet ir ekonominių požiūriu yra visiškai neveiksmingas metodas.

Tarp kitko, dėl žiauraus elgesio su gyvūnais Vilniaus miesto savivaldybės įmonėje, dabar ruošiami atitinkami dokumentai atitinkamoms Europos sąjungos institucijoms. Taip pat apie veiksmus „Grindoje“ bus informuota didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti tarptautinė organizacija „PETA“. Žadama rengti protestus ir Lietuvoje.


Paulius Tumosa 2011.01.31 ©

2011 m. sausio 5 d., trečiadienis


Kaip gyvūnus gelbėti turinčios įmonės GRINDA vadovas pats valkataujančius šunis šaudė ir daug kitų faktų apie pinigų siurbimą iš mūsų kišenių gyvūnų žudymui http://media2.lrt.lt/ltv/20101229_ZurnalistoTyrimas.wmv