PALANGOJE IR ŠVENTOJOJE NUDISTAI DAR ILGAI BUS ENGIAMI

Pastaruoju metu Šventojoje policininkai tapo dažni svečiai paplūdimyje. Dėl netikėtai pasipylusių moterų nusiskundimų, kad šalia moterų pliažo renkasi nudistai, tarp jų ir vyrai, policija ne kartą praėjusią savaitę vyko vaikyti nuogalių iš šalia esančios teritorijos. Policininkai nepatingėjo užkopti ir į kopas. Nudistai buvo raginami apsivilkti maudymosi kostiumus ir degintis su jais. Žinoma, nudistai maudymosi kostiumų neturėjo ir beliko tik eiti namo arba vykti į kitą neoficialų, tačiau niekam netrukdantį, nudistų pliažą Palangoje.

„Mes tai tikrai nevarytume jų, bet gavome nurodymą iš aukščiau“, – aiškino neoficialiame Šventosios nudistų pliaže sutiktas policijos pareigūnas. Regis, moterys nusiramino tik tada, kai šalia jų pliažo pradėjo degintis vyrai ir moterys, bet nenuogi. „Matyt moteriškės nepatenkintos, matančios vyrų grožybes. Keista, bet nuogus vyrus pakeitę apsirengę vyrukai joms nė kiek netrukdo“, – sakė nudistas Laurynas, kartu su žmona atvykęs į Šventosios paplūdimį. Jiedu, o kartu dar maždaug 30-50 nuogalių vyrų ir moterų bei vaikų buvo išprašyti lauk.

Tačiau, kaip paaiškėjo, daugiau nusiskundimų pateikia ne moterys iš Šventosios moterų pliažo, bet šalia esančių prabangių apartamentų gyventojai ir nuomininkai. RUAB „Baltijos pirkliai“ vadovė Jolanta Bacytė atskleidė, kad nudistai ir nuogos moterys iš moterų pliažo trukdo verslui. Ji atviravo: „Gauname labai daug nusiskundimų iš gyventojų. Kiek žinau, net yra parengta peticija nukelti moterų pliažą toliau. Aš žiūriu iš verslo pusės ir manau, kad nudistų ir moterų pliažai trukdo verslui“.

„Baltijos pirklių“ akcininkas, tuometinis Palangos tarybos narys Vaidas Šimaitis pridūrė, kad šią peticiją inicijavo jis pats. „Aš tuomet dar buvau tarybos narys ir inicijavau, kad moterų pliažą perkeltų toliau. Į šį miestą, į šią pelkę investavau 8 mln. litų, o jie negali pastumti moterų pliažo! O tie nudistai apskritai čia nelegaliai renkasi. Nutiesiau du takus į paplūdimius – dabar vienas veda į moterų, kitas – į nudistų pliažą!“, – aiškino Vaidas Šimaitis. Verslininkas peticijoje surinko 180 parašų, tačiau prašymas perkelti moterų pliažą toliau nuo jo parduodamo nekilnojamojo turto nesulaukė miesto tarybos narių pritarimo.

Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas mums sakė, kad pranešimai apie besilepinančius saulės spinduliais nuogalius prasidėjo, kai šalia pradėjo vis daugiau rastis poilsiaviečių ir naujų namų. „Aš seniai žinau, kad yra neoficialus nudistų pliažas. Nusiskundimų prieš šį pliažą neturiu. Seniūnija neturi galių jo įteisinti. Viskas yra Palangos miesto savivaldybės žinioje. Jei ji įteisintų šį pliažą, aš nebūčiau prieš. Jei turėčiau galimybę priimti sprendimą dėl nudistų pliažo įteisinimo, tai aš jį ir priimčiau. Nematau nieko blogo, kad ir nudistai turėtų savo ruoželį“, – sakė seniūnas.

Vyrų pliažo Šventojoje, kaip ir Nidoje, taip pat nėra. „Jūs teisus, – tai gali būti traktuojama kaip diskriminacija“, – aiškino Eugenijus Čilinskas. Beje, nudistų pliažas Nidoje buvo įteisintas prieš penkerius metus. Tačiau ten nuogaliai rinkosi jau gerą dešimtmetį. Kretingos savivaldybės atstovė spaudai Sandra Vaišvilaitė mus tikino, kad jei bus poreikis įkurti vyrų pliažą, tai savivaldybė tą ir padarys. „Savivaldybė niekada nebuvo nusiteikusi prieš vyrų pliažą. Jei atsiras kažkoks ruožas, kuriame vyrai įpras degintis nuogi ar vyrai su oficialiu prašymu ir parašais kreipsis į savivaldybę, mes tikrai svarstysime tokį klausimą. Nidoje juk nudistų pliažas buvo įteisintas tik po to, kai žmonės, įpratę degintis nuogi, pradėjo lankytis tam tikrame paplūdimio ruože“, – sakė Sandra Vaišvilaitė.

Palangos neoficialus nudistų pliažas yra atokiau nuo miesto. Galbūt todėl policijos iškvietimų dėl viešosios tvarkos pažeidimų čia negauta. Palangos miesto policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininkas Gintautas Pocevičius mus tikino, kad dažniau policija gavo nusiskundimų dėl Šventosios neoficialaus nudistų pliažo.

Jis sakė: „Jei yra pranešimai, policija privalo į juos reaguoti. Kiek girdėjau, problemų daugiau iškyla Šventojoje, nes šalia yra moterų pliažas. Daugiausiai skundžiasi būtent moteriškės, esančios ten. Jei ir įteisins šį paplūdimį kaip nudistų, policija vistiek turės reaguoti į nusiskundimus dėl netinkamų veiksmų, jei tai prieštarauja viešosios tvarkos įstatymui. Bet, žinoma, būtų daug lengviau, nes tokių pranešimų sumažėtų, o kartu sumažėtų ir mūsų sąnaudos“.

Nudistė Kristina su savo drauge Inga nudizmu mėgaujasi jau gerus 20 metų. „Čia, Palangoje, šis nudistų ruožas jau yra labai seniai. Aš dar mėgavausi jaunyste, kai pradėjau čia lankytis kartu su savo tėvais. Nudizmo neišsižadėjau ir užaugus, sukūrus šeimą. Tai tapo mano ir mano šeimos gyvenimo dalimi. Čia atvykstame kartu su savo draugais pailsėti nuo šurmulio ir atsipalaiduoti. Gaila, bet Palangos savivaldybė, kiek žinau, yra gavusi ne vieną prašymą įteisinti šį pliažą. Juolab, kad jis yra toli už bendrojo paplūdimio. Arti nėra jokių poilsiaviečių. Nesuprantu, kodėl Palanga nenori plėtoti nudistų turizmo“, – sakė 36-metė Kristina.

Iš tikrųjų, Palangos savivaldybė prašymų įteisinti nudistų paplūdimį yra gavusi ne vieną ir ne du. Tačiau miesto administracijos direktorės pavaduotojo Broniaus Martinko žiniomis, oficialių prašymų nebuvo gauta: „Kiek aš žinau, tai oficialių prašymų įteisinti Palangos nudistų paplūdimį nebuvo. Apskritai manau, kad moterų, vyrų, nudistų paplūdimių neturėtų likti. Užsienyje jau seniai nėra tokių dalykų. Žmonės, mėgstantys degintis nuogi, tiesiog renkasi kažkokioje atkarpoje ir ten būna. Taip, kaip ir Palangoje elgiasi nudistai. Kol kas jie niekam jokių problemų nesukėlė, turbūt ir nekels. Yra rimtesnių problemų mieste, nei nudistų pliažo įteisinimas. Bet tarybos nariams tokią idėją pasiūlysiu“.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai nudistai mėgautis saule bei jūra gali dvejuose paplūdimiuose – Smiltynėje ir Giruliuose nudistų pliažai oficialiai buvo paskelbti prieš maždaug septynerius metus. Taip pat prieš tai gerą dešimtmetį ten veikė neoficialūs nudistų paplūdimiai.

Beje, neoficialūs nudistų pliažai ir Juodkrantėje, netoli Trakų Akmenos ežero bei Kaune prie Nemuno.

© Paulius Tumosa | 2012.08

SUOMIJOS PROFESORIUS LIETUVOS JAUNIMO EMIGRACIJĄ VADINA KONE SVARBIAUSIA ŠALIES PROBLEMA

Statistikos profesorius ir Helsinkio Universiteto Socialinių Mokslų fakulteto dekanas bei K. Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas Hannu Niemi Lietuvoje pastebi didelius pokyčius. Jis pastebi, kad tarp Lietuvos ir Suomijos, o taip pat ir kitų Skandinavijos bei Vakarų Europos šalių, mato vis mažesnius skirtumus. Jo teigimu, laikui bėgant jie visai išnyks. Tačiau didele problema H. Niemi laiko Lietuvos jaunimo išvykimą iš šalies mokslo ir darbo vardan.

„Aš labai pamalonintas, kad lietuviai (ir ne tik estai) vertina Šiaurės šalių valdymo modelį. Tikiuosi, kad vertina ne tik dėl aukšto pragyvenimo lygio, bet ir dėl gero vyriausybės valdymo modelio. Mano nuomone, ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų iš priespaudos išsilaisvinusių šalių lūkesčiai buvo labai aukšti jau 1990 m. pradžioje. Progresas buvo kur kas lėtesnis nei daugelis žmonių tikėjosi – neabejotinai taip pat dėl fakto, jog tuo pat metu buvo patiriama pasaulinė ekonominė recesija. Europos Sąjunga nebuvo ir nebus pajėgi pasiūlyti pakankamai pagalbos visiems naujiems šios sąjungos nariams. Leiskite man prisiminti, kad suomių valdžios gerovę atstatyti truko daugiau nei 50 metų – tai taip pat buvo pakankamai lėtas procesas“.

„Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1985 m. ir jau tada pastebėjau didelį progresą. Su didžiuliu smalsumu jį stebėjau pakankamai ilgą laiką. Aš jau seniai buvau pastebėjęs, jog Lietuvoje yra itin stiprus bendruomenės jausmas, kuris yra labai vertinamas. Kita vertus, tai yra visiška tiesa, jog darbo kultūra visose socialistinėse šalyse buvo labai skirtinga nei Vakarų šalyse; ir tam pakeisti užtruks šiek tiek daugiau laiko“, – sako Hannu Niemi.

Ar šie pokyčiai gali daryti įtaką geresniam gyvenimui Lietuvoje?

„Spėju, darbo kultūra jau dabar yra labai pasikeitusi. Jūsų kompanijos jau samdo daug jaunų žmonių, kurie atsidavę dirba ilgus metus. Būtina paminėti, kad šiltas bendruomeniškumo jausmas, kuris visuomet buvo jaučiamas Lietuvoje, yra vienas iš svarbiausių faktorių ateičiai“, – teigia Hannu Niemi.

Kokius privalumus turi Suomija lyginant su Lietuva?

„Progresas Lietuvoje buvo labai spartus. Tai reiškia, kad skirtumas tarp Lietuvos ir mano šalies nebuvo ir nėra toks didelis kaip buvo manyta prieš 20 metų. Lietuva, skirtingai nei Suomija, jau keletas metų yra Europos Sąjungos narė, taip pat NATO narė. Bet kokiu atveju, vienas iš pagrindinių skirtumų yra tai, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas įvyko tik prieš dvidešimt metų, kadangi Suomija neprarado savo nepriklausomybės per Antrąjį pasaulinį karą. Pagal Molotovo – Ribentropo paktą, Suomija, kaip ir trys Baltijos šalys, priklausė Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Tačiau Suomija, skirtingai nei Lietuva, Latvija ir Estija, nebuvo priėmusi Maskvos ultimatumo leisti įsikurti Raudonajai Armijai šalies teritorijoje. Tai reiškia, kaip mes visi žinome, kad Suomija pasirinko kitą alternatyvą – karą! Todėl mes turėjome daug ilgesnį laikotarpį sukurti modernią pramonės infrastruktūrą, taip pat Šiaurės šalių gerovės valstybę, socialinę apsaugą ir t.t.“.

Kokią Lietuvą mato suomiai?

„Dėl geografinių priežasčių ir ypač dėl fakto, jog estų kalba yra viena iš finougrų kalbos grupių, neturėtų būti stebėtina, kad Suomijoje Estija yra viena iš žinomiausių Baltijos šalių. Tai reiškia, kad dėl daugelio priežasčių Lietuva gali būti labiau pažinta tik ją aplankius. Aš labai laimingas galėdamas pasakyti, jog visi suomiai, aplankę Lietuvą, lieka labai sužavėti. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto architektūra yra pakankamai skirtinga nuo to ką mes galime pamatyti Suomijoje. Šiandien Lietuva yra labai plačiai žinoma dėka krepšinio ir teatro. Tokie didūs žmonės, kaip Edmundas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas, yra aplankę Suomiją. Todėl jų vardai ir darbai yra labai puikiai pažįstami suomiams. Be to, Arvydas Sabonis buvo gerai žinomas mūsų krepšinio mėgėjams jau tuo metu, kai jis dar buvo Sovietų Sąjungos krepšinio komandos narys“.

Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvą po 30 metų?

„Sunku atsakyti. Bet kokiu atveju, Lietuva yra dalis Europos. Todėl, bendras progresas (ar jo trūkumas) Europoje turi tiesioginę įtaką ir ekonomikos vystymuisi Lietuvoje. Aš atkreipiau dėmesį jau anksčiau, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Suomijos ir visų kitų Vakarų Europos šalių pamažu pradeda mažėti. Esu įsitikinęs, kad ta pati tendencija išliks ir ateityje. Tačiau turiu atkreipti dėmesį į vieną gana rimtą reiškinį, kuris, yra gerai žinomas visiems lietuviams: Lietuva, šiuo metu, kaip ir daugelis kitų buvusių pereinamojo laikotarpio šalių, patiria didelių ekonominių ir demografinių nuostolių dėl jaunų talentingų žmonių emigracijos. Jie vyksta mokytis ir dirbti į kitas ES šalis. Tai labai rimta Lietuvos problema“.

© Paulius Tumosa 2012.05

AUTOMOBILIŲ PARKAVIMO KIEMUOSE PROBLEMĄ BANDO SPRĘSTI TIK VILNIUS IR PANEVĖŽYS

Regis, tik dvejų didmiesčių savivaldybės pasimokė iš tragiško įvykio Kaune, kuomet kovo mėn. kilus gaisrui daugiabutyje žuvo 1 žmogus, o dar keli buvo sunkiai sužaloti. Tą kartą gelbėtojai ilgokai delsė. Jiems kelią pastojo daugiabučių namų kieme netvarkingai sustatyti automobiliai. Daugelyje kiemų situacija tragiškai bloga. Smarkiai kylant automobilizacijos lygiui, šiuose kiemuose visi norintys statytis automobilius netelpa, todėl daugelis vairuotojų pažeidžia Kelių eismo taisyklės. Mašinos statomos ant vejos, šaligatvių, naktį paliekamos gatvėse, neretai ir stotelėse, prie pat pėsčiųjų perėjų.


Metams bėgant situacija tik blogėja. Tačiau iki šiol nei vieno Lietuvos miesto savivaldybė nesiėmė spręsti problemos. Tiesa, Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius kartą yra siūlęs patiems gyventojams susimokėti už kiemų platinimą.

Situacija keičiasi tik Vilniuje ir Panevėžyje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija paskelbė atvirą konkursą dėl automobilių stovėjimo vietų plėtros gyvenamuosiuose rajonuose galimybių studijos parengimo ir konsultavimo paslaugų pirkimo.

Konkurso laimėtojas turėtų išanalizuoti esamą automobilių stovėjimą daugiabučių namų kiemuose, atlikti papildomų automobilių stovėjimo vietų įrengimo alternatyvų analizę, pasiūlyti naujų antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą gatvėse ir privažiavimuose, naujų antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą gyvenamųjų namų kiemuose, požeminių, daugiaaukščių antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą.

Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Savickienė teigia: „Šiuo metu vyksta viešųjų pirkimų procedūros, laimėtojas turėtų būti nustatytas iki gegužės mėn. pabaigos. Galimybių studijos parengimo kaina paaiškės pabaigus viešųjų pirkimų procedūras. Galimybių studijos pasiūlytas savivaldybei priimtiniausias automobilių stovėjimo vietų didinimo variantas bus įtrauktas į savivaldybės strateginį planą ir įgyvendinamas kaip ir kitos strateginio plano priemonės“.

Kaunas problemą mato kiek kitaip, o galbūt jos apskritai nepastebi. Miesto mero patarėjas Aurimas J. Ramoška sako: „Kauno miegamuosiuose rajonuose yra pakankamai daug automobilių stovėjimo aikštelių, kur tuščių vietų netrūksta. Problema – kad kone kiekvienas vairuotojas nori automobiliu įvažiuoti į savo laiptinę. Todėl tam skirtomis saugomomis aikštelėmis mažai kas tesinaudoja“.

„Dauguma daugiabučių statyti sovietmečiu ir tuomet buvo visai kitokios parkavimo vietų normos, nei dabar. Norint įrengti dabartinius normatyvus atitinkantį automobilių parkavimo vietų skaičių, ko gero tektų kas antrą daugiabutį nugriauti. Kita vertus, daugiabučių namų bendrijos turi galimybę prasiplėsti aikšteles savo sąskaita. Tereikia susitvarkyti detaliuosius sklypų planus. Kiek namų pasinaudojo tokia galimybe? Vienetai. Nes šaukti, kad yra problema, yra lengviau, nei ją spręsti“.

Aurimas J. Ramoška pažymi, kad po gaisro Baltų pr., kai ugniagesiai negalėjo privažiuoti prie degančio namo, Kauno miesto savivaldybė skyrė lėšų Kauno priešgaisrinei gelbėjimo valdybai automobilių hidrauliniams keltuvams ir specialiam pripučiamam gelbėjimo čiužiniui pirkti.

„Kada bus keičiama situacija? Kai visi suvoksime, kad kartu su techniniu progresu turi progresuoti ir kiekvieno asmeninis supratimas apie įsipareigojimus sau ir aplinkai“, – retoriškai paaiškino Kauno miesto mero patarėjas.

Uostamiesčio savivaldybė tikina, kad daugiabučių namų kiemuose papildomų parkavimo vietų dar greitai neatsiras. Tam trūksta lėšų. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė teigia: „Esant dabartinei ekonominei situacijai, artimiausiu laikų lėšų tam nebus skirta. Siekiant harmoningai vystyti gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalus ir suteikti didesnę laisvę privačiai iniciatyvai buvo nutarta rengti detaliuosius planus nustatant pagrindinius tikslus – planuojamoje teritorijoje suformuoti esamų pastatų sklypų ribas, suformuoti naujus žemės sklypus, bendro naudojimo, visuomenės poreikiams reikalingus žemės sklypus, pagerinti susisiekimo infrastruktūrą“.

Šiuo metu Klaipėdoje yra patvirtinti tik trys daugiabučių namų kvartalų detalieji planai – tarp Baltijos pr., Debreceno g. ir Taikos pr., tarp Taikos pr., Kauno g., Šilutės pl. ir Paryžiaus Komunos g. ir tarp Taikos pr., Debreceno g. Šilutės pl. ir Statybininkų pr. Tiesa, rengiami dar penki detalieji planai.

Detaliuoju planu suformuoto sklypo savininkas (valdytojas), vadovaudamasis daugiabučio gyvenamo namo bendrijos įstatais bei Civiliniu kodeksu priėmęs sprendimą įrengti automobilių parkavimo aikštelę, gali kreiptis į vietos savivaldybės administraciją dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų ir prisijungimo sąlygų išdavimo. Juos gavęs turi parengti projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Panevėžys – dar vienas miestas, kuris žvelgia problemai tiesiai į akis. Panevėžio miesto savivaldybė pasinaudos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Panevėžyje bus suformuoti industrinės laisvo planavimo statybos daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijos žemėnauda, suskirstant teritoriją atskirais sklypais tokiu būdu, kad būtų sudarytos prielaidos „pilnavertei gyvenamajai aplinkai suformuoti“.

Panevėžio architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Saulius Matulis pažymėjo, kad tarp šio planavimo uždavinių yra galimybės ne tik išspręsti automobilių statymo problemą prie daugiabučių namų, bet ir prie esamų ugdymo bei gydymo įstaigų, komercinių statinių. Mieste yra numatyta įrengti daugiau želdynų, suplanuota įrengti trūkstamus inžinerius tinklus.

Šiaulių miesto savivaldybė nenorėjo suteikti informacijos kada bus sprendžiama daugeliui miestiečių aktuali problema. Meras Justinas Sartauskas ir miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Arūnas Adomaitis atsiribojo tylos siena.



© Paulius Tumosa
2012.05

SVARBIAUSIAS ŽMOGUS LIETUVIŠKOJE PIRTYJE – PIRTININKAS

Pastaruoju metu suaktyvėjo domėjimasis tradicine lietuviška pirtimi. Lietuvoje daugėja žmonių, kurie bent kartą per savaitę lankosi pirtyje. Tai tampa malonia tradicija, žmonės renkasi pirtį kaip savotišką laisvalaikio praleidimo vietą, kurioje bendrauja su draugais ir tuo pačiu rūpinasi savo sveikata. Džiugina ir tas faktas, kad atsisakoma alkoholinių gėrimų, stalų, kurie lūžta nuo gausių vaišių ir gėrimų. Pirmumas atiduodamas specialioms žolelių arbatoms, arba tiesiog paprastam vandeniui, kuris geriausiai gaivina pirtyje.


Pirtininkas Aridas Pabedinskas tikina, kad lietuviai pirtyje bando atsipalaiduoti ir atgauti jėgas. „Galima drąsiai teigti, kad spartaus gyvenimo tempo išvarginti žmonės ieško greito ir efektyvaus būdo atsatyti savo organizmą, sumažinti streso poveikį“, – sako jis.

Kiekvienoje šalyje pirtis turi savo tradicijas, kurios su laiku kinta ir prisitaiko prie laikmečio tradicijų ir poreikių. Vakarų Europos valstybėse mums įprastą pirtį būtų sunku surasti. Dominuoja SPA centrai, kurie savo asortimente irgi turi pirtis, jas naudoja kaip priemonę žmogaus kūnui sušildyti prieš pagrindines procedūras, dėl kurių žmonės ir ateina į šiuos kompleksus. Tokių SPA kompleksų gausu ir Lietuvoje, jie turi savo gerbėjų ratą. Tačiau lietuviai turi ir tradicines pirtis, kurios labai skiriasi nuo pirčių, įrengtų vandens parkuose, prie masažo salonų ar sporto kompleksuose.

Koks pagrindinis skirtumas, suteikiantis mūsų tradicinei pirčiai išskirtinumą, vertą pagarbos ir leidžiančią garsinti Lietuvą pasaulyje? Galima įvardinti bent keletą svarbių momentų. Pirties žinovas A. Pabedinskas teigia: „Pirmiausia, mano nuomone, lietuvišką pirtį išskiria gausus įvairių augalų naudojimas pirties procedūrose. Augalus, vaistažoles naudojame ruošiant arbatas, įvairias kaukes veido ir viso kūno odos priežiūrai. Vantas ruošiame iš gausybės augalų, beveik visų mūsų kraštuose augančių medžių. Tai unikali patirtis, kuri nuoširdžiai žavi mūsų svečius iš Vakarų, besilankančius kaimo pirtyse“.

Būtina paminėti ir lietuviškos pirties įrengimo išskirtinumą. Originalios krosnys, patogūs ir praktiški gultai, atskiros patalpos įvairių procedūrų atlikimui. Visa tai leidžia atsiplaiduoti ir mėgautis pirties malonumais.

Tačiau lieka nepaminėtas ir nepelnytai visų užmirštas svarbiausias žmogus pirtyje – pirtininkas. Be jo būtų sunku išskirti lietuvišką pirtį iš gausybės pasaulyje egzistuojančių pirčių. Pirtininkas yra unikalus žmogus. Jis suteikia pirčiai išskirtinumą, jo energija jaučiama visoje pirtyje. „Pirtininkas turi mokėti panaudoti augalus ir vaistažoles, išmanyti masažo paslaptis. O svarbiausia – mokėti profesionaliai vanoti. Įvaldyti vanojimo paslaptis reikia labai daug laiko ir žinių. Teisingas vanojimas daugeliui palieka neišdildomą įspūdį ir iš esmės pakeičia neigiamą nusistatymą pirties atžvilgiu. Juk ne paslaptis, kad daugelis neturi supratimo kaip teisingai reikia vanoti, kokia vanta vanoti vyrą , moterį ar vaiką“, – tikina A. Pabedinskas.

Tam, kad pirtis netaptų priešu reikia žinoti ir kokie pavojai tyko šioje malonioje aplinkoje. Jeigu žmogus turi dvejonių dėl savo sveikatos, privalu pasitarti su savo gydytoju ir atsižvelgiant į patarimus pasirinkti tik jam tinkamą pirties režimą. Juk kiekvienas žmogus gali pasirinkti į kokią pirtį jis nori vaikščioti.

„Savo praktikoje turėjau atvejį kai pirtyje lankėsi vyras su širdies stimuliatoriumi, žinodamas savo organizmo galimybes jis jautėsi puikiai ir buvo aktyvus dalyvis. Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonėms su aukštu kraujospūdžiu reikia vengti kontrastinių procedūrų, kurių metu staigiai į šaltą vandenį panardinamas visas kūnas. Kaip alternatyvą galima naudoti saikingą atskirų kūno dalių apipylimą. Tokiais atvejai, aš šaltu vandeniu apipilu tik rankas arba kojas. Tokios procedūros neturėtų sukelti didelės organizmo apkrovos“, – sako A. Pabendinskas.

Kelionės po svečias šalis atneša ir daugiau naujovių. Paskutiniu metu jau nieko nestebina į pirtį einantys žmonės be maudymosi kostiumėlių, glaudžių. Su vis labiau plintančiomis nudizmo idėjomis, daugėja ir žmonių, kurie ir į pirtis eina nuogi. Tie kas pajuto malonumą mėgautis pirties procedūromis nuogu kūnu, nevaržomu drabužių, jau nebegali į pirtį ateiti su sintetiniais rūbais.

„Daugelis procedūrų, atliekamų pirtyje, efektyviai gali būti atliktos tik ant nuogo kūno. Būtų sudėtinga kalbėti apie kokybišką vanojimą, kai odą dengia sintetiniai audiniai. Juk vantos lapai turi liesti mūsų odą. Tas pats pasakytina ir apie įvairių rūšių odos pilingą. Tiems, kas varžosi apsinuoginti, nebūtina nuogam vaikščioti po pirties patalpas, galima tiesiog prisidengti paklode ar specialiu pirties rankšluosčiu. O jeigu į pirtį eini su artimais draugais, kuriais gali pasitikėti, tokių problemų tiesiog nelieka. Juk visada galima pasirinkti tinkamą kompaniją ir mėgautis pirties malonumais taip, kaip tau labiausiai patinka“, – šypsosi pirties profesionalas Aridas Pabedinskas.


© Paulius Tumosa | 2012.03 Bernardinai.lt

AMBASADORIUS ŠVEDIJOJE APIE LIETUVĄ: „NEGALIME TIKĖTIS, JOG PER VIENĄ DIENĄ TAPSIME SKANDINAVAIS“

Nepaslaptis, kad Lietuva visuomet siekė ir sieks tapti lygiaverte Europos šalimi. Didžiausią pavyzdį mūsų šalis laiko Skandinaviją. Ir nors mažais žingsneliais einame link to, tačiau ne viena karta turės pasikeisti, kad pagaliau Lietuvos ekonomikos lygis būtų kaip pavyzdžiui, Švedijos.

Pakalbinome Lietuvos ambasadorių Švedijoje Eitvydą Bajarūną:

Atgavus nepriklausomybę 1990 m. lietuviai džiaugėsi – jie po 10 metų gyvens kaip Skandinavai. Kaip manote, kodėl taip neatsitiko? Kokia didžiausia to priežastis?

Taip, be abejonės, prisimenu ir aš pats, asmeniškai. Atgimimo laikotarpiu ir tuo metu, kai siekėme valstybės pripažinimo de facto ir de jure, buvo tokių romantinių svajų – „štai atgausime nepriklausomybę, tapsime Europos ir laisvojo pasaulio dalimi, tai gyvensime kaip skandinavai“. Nežinau, kodėl būtent lygiavomės į skandinavus. Galiu tik spėti. Gal būt dėl geografinio artumo ar panašaus mentaliteto? Galbūt todėl, kad net ir prieškaryje daugeliu parametrų (oficialūs pramonės ar žemės ūkio statistikos duomenys) buvo lyginami tarpusavyje. 90-aisiais taip svajojome, nes žinojome, kad būdami nepriklausomi, patys galėsime spręsti savo šalies likimą, nereikės klausyti „didžiojo brolio“ pamokymų ir nebus komunistinės ideologijos diktato, todėl atsilikimą nuo Vakarų įveiksime gana greitai.

Bet tie, kurie žinojo, kas tai yra valstybės valdymas, kiek mes esame visokeriopai atsilikę nuo kitų Europos šalių ir pan., suprato, kad tapimo „normalia“ šalimi procesas, tapimo „skandinavais“ laikas užtruks kiek ilgiau. Reikės visos kartos, o gal ir kelių. Juk 60 metų buvo naikinamas mūsų ūkis ir nuodijama gamta, iškraipyti normalūs rinkos santykiai, apvogti ne tik turtingi savininkai, bet ir smulkūs ūkininkai. Svarbiausia – 60 metų buvo naikinamas žmogus. Čia turiu omenyje ne tik tragiškiausius mūsų tautai tremčių ar politinio persekiojimo periodus. Buvome naikinami kaip žmonės, kaip asmenybės. Jei galėčiau remtis palyginimo su žmonių gyvenimu, tuometinę Lietuvą aš lyginčiau su „ligoniu“, kuriam tapti sveiku žmogumi reikėjo ne tik „operacijos“, bet ir „po-operacinio laikotarpio“. Kiek jis bus ilgas, priklausomo nuo mūsų pačių. Taip, ES narystė ir jos teikiasi privalumai, Šiaurės šalių pagalba padėjo gerokai sutrumpinti „išgijimo“ procesą.

Visgi, manyčiau, kad 20 metų laikotarpis nuo nepriklausomybės atgavimo yra lygintinas su stebuklu. Taip, „skandinavais“ dar netapome. Bet esame ES ir NATO nariai, esame pilnavertė demokratinė valstybė. Bet negalime tikėtis, kad vakarykštis „ligonis“, greitai taps „sveiku“. Jei technologinius ar pramonės standartus pakeisti nėra sunku (laiko ir pinigų klausimas), tai pakeisti mentalitetą užtrunka kur kas ilgiau.

Bet mūsų progresas yra akivaizdus . Turime laikas nuo laiko save palyginti ne tik su artimiausiais kaimynais skandinavais, bet ir su kitomis buvusios SSSR „kaimynėmis“ – Gruzija, Moldova, Baltarusija ar kitomis. Pamatysime, kad visos trys Baltijos valstybės yra kitame „pasaulyje“. Čia palyginimas yra kur kas akivaizdesnis mūsų naudai. Vėlgi, jei politiškai gal ir nėra korektiškas lyginimas su buvusiomis SSSR valstybėmis, tai tikrai gana akivaizdžiai turime pranašumų netgi palyginus su mažiau už mus pasiekusiomis kai kuriomis Vidurio ir Rytų valstybėmis. Daugeliui jų, mes jau „skandinavai“.

Taigi, artėjimas į „skandinavo standartą“ vyksta, bet tai yra procesas. Svarbiausia, kiekvienais metais matosi akivaizdus progresas.

Atlyginimo lygiu skiriamės, kaip ir pensijų ar kitų socialinių išmokų dydžiu. Nemanau, kad greitu laiku pavyktų pavyti Švediją ar Norvegiją (kurios, beje, šiais rodikliais lenkia ir daugumą ES šalių narių). Nemanau, kad greitu laiku pavyktų sukurti lietuviškus tarptautinio lygio verslo ar bankininkystės atitikmenis kaip „Volvo“, „SEB“, „Statoil“, „Ericsson“ ar „Nokia“. Bet artėjame prie to, turime ir lietuviškų verslo „daigelių“, kurie pradeda stebinti pasaulį technologijų, biochemijos, kompiuterių pritaikymų ar programavimo srityse.

Lietuvos prekybos tinklai ir statybinės kompanijos jau užkariavo kaimynines rinkas, pieno produktai stebina ne tik Rusiją, bet ir žinomi plačiame pasaulyje. Turime ir inovatyvių kompanijų –lyderių. Vakarykštė biochemijos kompanija „Fermentas“ tapo didžiausios pasaulio bendrovės, teikiančios produktus ir paslaugas mokslui, „Thermo Fisher Scientific“, dalimi. Kuria ir gamina molekulinės biologijos produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai. Ilja Laurs įkūrė ir vadovauja didžiausiai pasaulyje mobiliųjų aplikacijų kompanijai „GetJar“. Pavyzdžius galėčiau tęsti. Manau, artėjame prie lietuviškų „nokijų“ ir „volvų“.

Taigi, lyginti su skandinavais reikia, bet ne viskas tik skandinavų „naudai“. Kaip ir visi skandinavai, galime laisvai keliauti po visą ES, nes esame Šengeno zonos nariais. Kaip ir skandinavai, lietuviai ar kiti baltijiečiai gali laisvai dirbti visoje ES. Yra sričių, kur net ir skandinavai į mus žiūri su pavydu. Gyvendamas Stokholme savo asmeniniu patyrimu galiu patvirtinti, kad Lietuvoje internetas yra žymiai greitesnis, o mobilių telefonų skvarba – žymiai didesnė (yra toks svarbus techninis parametras – skvarba).

Dar daugiau – skandinavai tikrai su pasigerėjimu kalba apie politikos ar verslo karjeros galimybės būtent Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse. Daugeliui mano sutiktų švedų, turinčių Lietuvos gyvenimo ar verslo patyrimą, mūsų šalis asocijuojasi su veržlumu, sprendimų priėmimų greičių, potencija ar pan.


Kokius matote socialinius skirtumus? Požiūrį į darbą, į šalia esantį žmogų, bendruomeniškumą? Ar tie skirtumai gali turėti įtakos geresniam Lietuvos gyvenimui?

Pradėsiu nuo paskutinės klausimo dalies – įtaka geresniam Lietuvos gyvenimui. Mintis, kuriai pritariu visokeriopai. Taip, privalome pasinaudoti Šiaurės šalių patyrimu.

Viena, matau tai kasdieniniame gyvenime. Ambasadoriaus veikla leidžia matyti daug pavyzdžių, kai būtent iš Švedijos institucijų lietuviai semiasi patyrimo, kai švediško kapitalo įmonės Lietuvoje diegia naują supratimą į žmogų, darbo santykius, darbo etiką, vyro ir moterų santykius. Šie dalykai Švedijoje kaip ir kitose Skandinavijos šalyse yra pastatyti į aukštą lygį, todėl tikrai yra ko pasimokyti.

Kitas dalykas – politinė kryptis. Matome ne tik atskirų individų ar įmonių ir įstaigų siekį semtis patyrimo, bet ir aiškią Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Vyriausybės aiškiai suformuluotą siekį sustiprinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis.

Ir tai nėra savitikslis siekis. Jis pagrįsta gana aiškiu supratimu: Šiaurės šalys yra pačios artimiausios ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai, istoriškai mums šalys. Šalys, kurios ne tik pirmos ištiesė pagalbos ranką siekiant pripažinimo, bet ir vėliau – integruojantis į ES ir NATO. Svarbiausia, Šiaurės šalys yra aukščiausių socialinių standartų šalys, šalys, pasižyminčios konkurencingiausiomis ir inovatyviausiomis ekonomikomis. O šiame laikotarpyje, kai nemažai ES šalių narių susiduria su ekonominėmis ir finansinėmis problemoms, Šiaurės šalys yra tiesiog ekonominio ir fiskalinio stabilumo „oazės“.

Taigi, manyčiau gana natūralus Lietuvos siekis tapti šios „oazės“ dalimi. Lietuvos siekis stiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą dar labiau bus artikuliuojamas šiais metais, kai Lietuva koordinuoja Šiaurės ir Baltijos aštuoniukės (angl. Nordic-Baltic, NB8) veiklą.

Taip, tai siekiamybė. O realybė yra kiek kita. Skirtumai socialinių aktorių santykiuose, požiūryje į darbą, žmogų vis dar akivaizdūs. Bet aš nedramatizuočiau. Juk čia irgi procesas.

Skandinavijos šalys kūrė savo visuomenės, socialinius santykius šimtmečiais. Švedijoje iš viso jau apie 200 metų nebuvo karo, okupacijų. Jie patys galėjo ieškoti to modelio, kuris geriausiai atitinka skandinavišką mentalitetą. Taip išsivystė, tai, kad kas mums, nepriklausomybę atgavusioms šalims, tapo žinoma kaip „skandinaviškas modelis“. Didelės ir įvairialypės socialinės išmokos, stiprios profsąjungos, dideli mokesčiai – tai, ką nuolatos girdėdavome apie Skandinavijos šalis. Įstojus į ES, kai kuriuos šiuos socialinius standartus teko priderinti prie europinių normų.

Aišku, globalizacija, migrantų skaičiaus didėjimas, visuomenės senėjimas ir kitos išsivysčiusioms Vakarų visuomenėms žinomos tendencijos verčia ir Skandinavijos šalis adaptuoti savo socialinius standartus, juos keisti.

Švedijoje, na bet manau ir kitos Šiaurės šalys čia neatsilieka, yra didžiulis akcentas į lyčių lygybę, seksualinių ir kitų mažumų teises, į žmogaus ir individo teises bendrai. Čia tikrai aš įžiūriu daugiau panašumų, nei skirtumų.


Ar matote išskirtinę Lietuvos savybę, kuri leistų greitu metu pavyti Švediją?

Manau, yra nemažai mūsų ir skandinavų mentaliteto panašumų. Manau kalbos apie „Šiaurės-Baltijos“ arba kaip prieškario Lietuvos mokslininkas A.Pakštas įvardino – Baltoskandijos – bendruomenę tikrai nėra bergždžios. Priešingai, gyvenimas parodo, kad net šiuo metu socialiniai ar finansiškai skirtingos šalys turi gana daug panašumų. Juk kodėl Skandinavijos bankai ar telekomunikacijų įmonės taip lengvai įsitvirtino būtent Baltijos šalių bankiniame sektoriuje. Matomai, rado panašumų tiek darbo kultūroje, tiek verslo supratime. Atvirkščiai, kodėl tiek mūsų tautiečių taip lengvai įsitvirtina, pavyzdžiui, Švedijos versle, bankuose?

Juk ne kas kitas, o Baltijos valstybės, Lietuva į finansinę-ekonominę krizę pasižiūrėjo „skandinaviškai“. T.y., nepuolė ir toliau skolintis, taip stengiantis išlaikyti ekonominę gerovę, vartojimą, o susiveržė diržus ir per ekonomines priemones (kartais – drastiškas) vėl privertė ekonomikas veikti. Ne veltui Stokholme tenka klausytis pagyrimus mūsų vadovams. Būtent šia savo savybe mes tikrai parodėme, kad priklausome Šiaurės, o ne Pietų Europos klubui.


Kaip Lietuvą dabar mato Švedijos piliečiai?

2011 metais buvo gana išskirtiniai metais mūsų santykių istorijoje. Buvo iškilmingai paminėtas Baltijos valstybių diplomatinių santykių užmezgimo su Švedija 20-metis. Atsižvelgiant į tai, Švedija 2011 metus paskelbė „Baltijos šalių metais“. Šia proga Švedijos pusė bendradarbiaudama su Baltijos valstybių diplomatinėmis atstovybėmis, organizavo eilę renginių.

Didžiausias iš jų vyko pernai metų rugpjūčio 15 d. Stokholme, kur buvo paminėti „Pirmadienio mitingai". Čia vertėtų padaryti istorinę referenciją. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, nuo 1990 metų kovo iki 1991 metų rugsėjo mėnesio kiekvieną pirmadienį 12 valandą Stokholme, Norrmalmstorg aikštėje (ji yra centrinėje Stokholmo dalyje) vykdavo mitingai Baltijos šalims paremti jų kovoje už laisvę. Į šį judėjimą spontaniškai įsijungė tūkstančiai žmonių apie 50-tyje Švedijos miestų. Po 1991 metų sausio 13 dienos tokie mitingai paplito po visą Švediją. Juose dalyvaudavo ir pasisakydavo švedų politikai, visuomenės veikėjai ir išeiviai iš Baltijos šalių.

Pernai metų „Pirmadienio mitingų" minėjime dalyvavo Baltijos valstybių ir Švedijos premjerai bei parlamentų vadovai, kiti garbingi svečiai. Vyko ir kiti iškilmingi renginiai. Rugpjūčio mėnesį, prisimenant „Baltijos kelią“, Stokholme buvo suorganizuota gyva žmonių „Laisvės grandinė“, kurioje dalyvavo daugiau nei tūkstantis lietuvių, latvių, estų ir švedų.

Taigi, simpatijų Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, netrūko. Švedija buvo pirmoji užsienio valstybė, ištiesusi Lietuvai visapusišką pagalbos ranką po nepriklausomybės atkūrimo. Savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir visuomenės atstovai taip pat teikė visokeriopą paramą sveikatos apsaugos įstaigoms, universitetams, mokykloms, vaikų globos namams, religinėms bendrijoms, kultūros organizacijoms ir centrams. Švedijos gynybos ministerija teikė paramą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, aprūpinant ją uniformomis, transporto priemonėmis ir kai kuria įranga, organizuojant mokymus.

Švedija, 1995 metais tapusi ES nare, labai rėmė Baltijos valstybių narystę ES. Paskaičiavome, kad vien per 1991-1999 metus Švedijos vyriausybė suteikė Lietuvai pagalbos už 1,03 mlrd. Švedijos kronų (daugiau kaip 111,58 mln. JAV dolerių). Didžioji jos dalis teko Ignalinos AE saugumui užtikrinti.

Švedija tapo viena svarbiausių Lietuvos verslo partnerių, daugiausiai į Lietuvą investuojanti valstybė. Daug investuota finansų ir telekomunikacijų srityse.

Aišku, dar nemažai reikia padaryti propaguojant Lietuvą Švedijoje. Auga nauja karta, negirdėjusi apie 1990-1991 metų įvykius. Švedai, kaip ir lietuviai, turi galimybes važinėti po visą pasaulį, todėl kartais neužtenka laiko pasigilinti į tai, kad vyksta kaimyninėse valstybėse. Lietuvos sostinė, skirtingai nuo Talino ar Rygos, nėra pasiekiama keltais. Žinome, kad Vilniaus aerouostas ilgą laiką buvo bene mažiausiai pasiekiamas aerouostas Europoje. Taigi, reikia papildomų pastangų siekiant sudominti švedus mūsų šalimi. Bet simpatijų netrūksta.


Ar teisingas Lietuvos sprendimas statyti atominę elektrinę?

Vėl vertintume iš formalaus taško, tai vargu kada išgirsite vertinimą gerai ar blogai daro Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalims ir, vis dar tikimės, Lenkija, imdamosi statyti naują atominę elektrinę. Taip, energijos saugumas ir energijos tiekimo diversifikacija yra svarbi energetinės politikos dalis, bet sprendimas statyti ar nestatyti konkrečius energijos generavimo įrengimus yra kiekvienos šalies reikalas.

Švedai čia turi savo patyrimą. Dar anksčiau buvo referendumu patvirtintas sprendimas atsisakyti atominės energijos. Vėliau šis sprendimas buvo kiek adaptuotas. Šiuo metu laikomasi kiek platesnio požiūrio – ir toliau veikia anksčiau pradėti eksploatuoti atominiai reaktoriai, bet Švedijos vyriausybė neprisidės prie naujų statybos, palikdama tai privačiam kapitalui. Bendra valstybės politika yra nukreipta į „žaliąją“ energiją, atsinaujinančius energijos šaltinius.

Bet negalima sakyti, kad Švedija abejinga energetinei situacijai Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių Lietuvos ir Švedijos dvišalio bendradarbiavimo politinių-ekonominių prioritetų jau kuris laikas tapo energetinių sistemų sujungimas. Po kelerių metų intensyvių diskusijų ir diplomatinių derybų dėl elektros jungties tiesimo vietos, energetikos sistemų sujungimo apimties 2010 metais tarp visų suinteresuotų šalių pasiektas susitarimas dėl NordBalt projekto įgyvendinimo. Tai elektros jungtis, kuri nuo Klaipėdos iki pietų Švedijos sujungs mūsų elektros rinkas. Europos Komisija elektros jungčiai skyrė 131 mln. eurų paramą. Projektas yra įtrauktas į Švedijos vyriausybės prioritetinių strateginių investicinių projektų sąrašą. Įgyvendinus NordBalt projektą (planuojama – iki 2015 metų), bus sujungtos Baltijos ir Šiaurės šalių elektros rinkos.





Kalbino Paulius Tumosa


© Paulius Tumosa | 2012.03 Lietuvos Rytas