EGLĖ ŠPOKAITĖ: DIETOS IR MITYBOS ĮPROČIAI

Vienos garsiausių Lietuvos balerinų Eglės Špokaitės kelio pradžia buvo nelengva. Jos tėvai inžinieriai ne itin norėjo, kad jų antrasis vaikas šoktų baletą. Eglė tikina, kad reikėjo ilgai įtikinėti tėvus, kad šie sutiktų leisti ją į baleto mokyklą. Tiesa, prisipažįsta E. Špokaitė, kad jos mama iki šiol mano, kad ji pasirinko per sunkų kelią.

Tačiau jos apsisprendimas ir mokymasis Vilniaus baleto mokykloje davė vaisių. Baigusi ją 1989 m. Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto teatre tapo balerina. Po penkerių metų ji pasiekė pirmosios pergalės Tarptautiniame baleto konkurse Rusijoje, po metų laimėjo tą patį konkursą Suomijoje, dar po metų – Japonijoje. Tais pačiais, 1996 m. E. Špokaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu ir jai buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Taip pat sekė kiti ne ką mažiau svarbūs baleto apdovanojimai.

Šiuo metu E. Špokaitė kartu su sportinių šokių atstove, mokytoja Kristina Sliesoraitiene turi savo mokyklą, moko kitus šokti baletą. „Šiuolaikinio baleto perdavimo principas yra visiškai kitoks nei buvo XVIII – XIX amžiuje. Kūnu tu gali perteikti daugiau nei tik jausmus. Šokdama aš perteikiu savo pasaulėjautą, filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kuriuos vien žodžiais kalbėtum visą gyvenimą“, – mintimis dalijasi Eglė.

Ji pastebi, kad bet kokia profesija, taip pat ir balerinos, yra tik maža gyvenimo dalelytė, kuri tikrai nėra pati svarbiausia. „Iš šono mums gali atrodyti, kad darbas yra didelė ir labai svarbi gyvenimo dalis, tačiau, patikėkite, taip tikrai nėra“.

Eglė prisimena, kad baleto repeticijos būdavo alinančios. Kartais jos trukdavo beveik pusę paros. Tačiau ji tikina, kad tokį darbą ir gyvenimo būdą su kaupu kompensuoja kūrybinis džiaugsmas, kuris yra tikras gyvenimo varikliukas. Grįžus po repeticijų nebeužtekdavo jėgų tvarkytis namų ar gamintis valgyti. Gal todėl baleto primadona didelė kulinarė ir nėra, tačiau jos lietuviškų bulvinių blynų kvapas pakeri visas aplinkines gatves Bostone!

„Senelis mane išmokė kepti kelis labai skanius dzūkiškus patiekalus. Visada su džiaugsmu priimu kvietimą į lietuviškų patiekalų vakarienę. Be abejonės, tai labai sotus maistas, bet yra išimčių. Žiūrint kur valgai“, – pasakoja Amerikoje gyvenanti balerina.

Be lietuviškų gėrybių Eglė renkasi ir jūros gėrybes. Labiausiai ji vertina austres su šampano taure. Jai tai – neapsakomas malonumas. „Bostonas yra ta vieta, kur tikrai galima daryti atradimus šioje srityje. Receptu pasidalinti kol kas negaliu, dar tik mokausi“, – šypsosi E. Špokaitė.

Eglė prisimena, kad būdama 16-17 metų ji bandė laikytis dietos. Tačiau sėkminga dieta to nepavadinsi. „Rimtas dėmesys profesijai reikalavo dietos. Buvo be galo sunku ir be jokio didesnio rezultato. Tuomet supratau, kad svorio metimas – tai tik problema, kurios galima išvengti. Tereikia peržvelgti savo mitybos įpročius ir gyvenimo būdą“, – tikina baleto šokėja.

„Tas amžius buvo labai pavojingas svoriui mesti. Metus dietas labiausiai man padėjo fizinis krūvis. Be gyvenimo būdo pakeitimo dietos nepadeda“, – nuomone dalinasi Eglė. Ji sako, kad ir jokių drastiškų priemonių niekada neprireikė reguliuojant savo kūno svorį ir linijas. „Mano profesija man padėdavo. Dabar padeda įpročiai. Mano beveik kiekviena diena yra fiziškai intensyvi. Man tai patinka. Ir tai tikrai ne dėl gražios figūros siekimo“.

Apkūnus žmogus neturėtų laikytis dietų. Yra dvi pagrindinės klaidos, įtakojančios svorio augimą. Ir Eglė juos įvardija: „Sustojimas. Sustojimas judėti. Sustojimas gyventi. Tai pats baisiausias dalykas, kuris įtakoja spartų antsvorio augimą. Besaikis valgymas ne dėl sotumo, bet dėl įpročio valgyti daug“. Valgyti tik dėl sotumo jausmo Eglei nepatinka ir, kaip ji sako, to jai nereikia. Ji įpratusi prie labai nedidelio maisto kiekio.

„Mažiau valgant atsiranda daug daugiau energijos judėti, o ilgas virškinimas tai slopina. Daug pavalgius didelė dalis energijos metama virškinimui. Tuomet žmogus apsunksta, sulėtėja. Valgant mažai, skaniai, sveikai energijos gyventi stipriai padaugėja“, – pridūrė E. Špokaitė.

Po kultinio filmo „Juodoji gulbė“ („Black Swan“) apie nelaimingą baleto šokėjos gyvenimo baigtį daugeliui gali pasirodyti, kad anoreksija, bulimija yra dažna problema pasitaikanti baleto pasaulyje. Tačiau Eglė pataria per daug netikėti šiame filme rodomais stereotipais. Ji tikina, kad pati niekada nesirgo šiomis ligomis ir net neturi pažįstamų, kurie sirgtų šiais psichikos sutrikimais. „Tiesiogiai man niekada neteko bendrauti su anoreksija sergančiu žmogumi. Mačiau tik iš toli ar skaičiau apie tai. Aš visada buvau mėgėja skaniai pavalgyti, niekada nesu atsisakius vienokių ar kitokių gardžių produktų ar patiekalų“, – sako balerina.

„Šiltą maistą valgau vieną arba du kartus per dieną. Tarp tokio maisto užkandžiauju su saiku. Laikausi taisyklės, išmoktos jaunystėje, kuri pasiteisino su kaupu. Para dalinasi į tris dalis: pirmoji – valymasis. Tuomet valgau truputį daržovių arba vaisių, geriu daug skysčių. Antra dalins – maitinimasis. Tuomet valgau, ką panorėjusi. Ir trečioji, ne ką mažiau svarbi – poilsis nuo maisto“, – savo taisyklę aiškina E. Špokaitė, kuri jai padeda išlaikyti gražų kūną ir gerai jaustis. Ji stengiasi niekada neardyti šios tvarkos.

Maisto kultūra, geras maistas – dideli Eglės gyvenimo džiaugsmai. Ji prasitarė, kad labai mėgsta valgyti geruose restoranuose, bandyti naujus, ypač egzotiškus patiekalus. Bet labiausiai jai patinka patiekalai, kurių porcijos yra ypatingai mažos, taip vadinamieji gurmaniški patiekalai.

Eglė negali įsivaizduoti savo gyvenimo be japonų, prancūzų ir italų virtuvių. Šios virtuvės ją tiesiog pakeri. Ji labai mėgsta gurkšnoti gerą vyną. Stipresnio alkoholio Eglė privengia dėl didelio kalorijų kiekio, tačiau visiškai neatsisako. „Labai mėgstu žuvį. Valgau daug salotų ir kitų žalumynų. Mano didelė svajonė – išmokti gaminti gurmaniškus patiekalus“.

„Gyvenu, kad gyventi džiaugsmingai, o valgymas – vienas iš gyvenimo džiaugsmų“, – šypsosi Eglė.

PALANGOJE IR ŠVENTOJOJE NUDISTAI DAR ILGAI BUS ENGIAMI

Pastaruoju metu Šventojoje policininkai tapo dažni svečiai paplūdimyje. Dėl netikėtai pasipylusių moterų nusiskundimų, kad šalia moterų pliažo renkasi nudistai, tarp jų ir vyrai, policija ne kartą praėjusią savaitę vyko vaikyti nuogalių iš šalia esančios teritorijos. Policininkai nepatingėjo užkopti ir į kopas. Nudistai buvo raginami apsivilkti maudymosi kostiumus ir degintis su jais. Žinoma, nudistai maudymosi kostiumų neturėjo ir beliko tik eiti namo arba vykti į kitą neoficialų, tačiau niekam netrukdantį, nudistų pliažą Palangoje.

„Mes tai tikrai nevarytume jų, bet gavome nurodymą iš aukščiau“, – aiškino neoficialiame Šventosios nudistų pliaže sutiktas policijos pareigūnas. Regis, moterys nusiramino tik tada, kai šalia jų pliažo pradėjo degintis vyrai ir moterys, bet nenuogi. „Matyt moteriškės nepatenkintos, matančios vyrų grožybes. Keista, bet nuogus vyrus pakeitę apsirengę vyrukai joms nė kiek netrukdo“, – sakė nudistas Laurynas, kartu su žmona atvykęs į Šventosios paplūdimį. Jiedu, o kartu dar maždaug 30-50 nuogalių vyrų ir moterų bei vaikų buvo išprašyti lauk.

Tačiau, kaip paaiškėjo, daugiau nusiskundimų pateikia ne moterys iš Šventosios moterų pliažo, bet šalia esančių prabangių apartamentų gyventojai ir nuomininkai. RUAB „Baltijos pirkliai“ vadovė Jolanta Bacytė atskleidė, kad nudistai ir nuogos moterys iš moterų pliažo trukdo verslui. Ji atviravo: „Gauname labai daug nusiskundimų iš gyventojų. Kiek žinau, net yra parengta peticija nukelti moterų pliažą toliau. Aš žiūriu iš verslo pusės ir manau, kad nudistų ir moterų pliažai trukdo verslui“.

„Baltijos pirklių“ akcininkas, tuometinis Palangos tarybos narys Vaidas Šimaitis pridūrė, kad šią peticiją inicijavo jis pats. „Aš tuomet dar buvau tarybos narys ir inicijavau, kad moterų pliažą perkeltų toliau. Į šį miestą, į šią pelkę investavau 8 mln. litų, o jie negali pastumti moterų pliažo! O tie nudistai apskritai čia nelegaliai renkasi. Nutiesiau du takus į paplūdimius – dabar vienas veda į moterų, kitas – į nudistų pliažą!“, – aiškino Vaidas Šimaitis. Verslininkas peticijoje surinko 180 parašų, tačiau prašymas perkelti moterų pliažą toliau nuo jo parduodamo nekilnojamojo turto nesulaukė miesto tarybos narių pritarimo.

Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas mums sakė, kad pranešimai apie besilepinančius saulės spinduliais nuogalius prasidėjo, kai šalia pradėjo vis daugiau rastis poilsiaviečių ir naujų namų. „Aš seniai žinau, kad yra neoficialus nudistų pliažas. Nusiskundimų prieš šį pliažą neturiu. Seniūnija neturi galių jo įteisinti. Viskas yra Palangos miesto savivaldybės žinioje. Jei ji įteisintų šį pliažą, aš nebūčiau prieš. Jei turėčiau galimybę priimti sprendimą dėl nudistų pliažo įteisinimo, tai aš jį ir priimčiau. Nematau nieko blogo, kad ir nudistai turėtų savo ruoželį“, – sakė seniūnas.

Vyrų pliažo Šventojoje, kaip ir Nidoje, taip pat nėra. „Jūs teisus, – tai gali būti traktuojama kaip diskriminacija“, – aiškino Eugenijus Čilinskas. Beje, nudistų pliažas Nidoje buvo įteisintas prieš penkerius metus. Tačiau ten nuogaliai rinkosi jau gerą dešimtmetį. Kretingos savivaldybės atstovė spaudai Sandra Vaišvilaitė mus tikino, kad jei bus poreikis įkurti vyrų pliažą, tai savivaldybė tą ir padarys. „Savivaldybė niekada nebuvo nusiteikusi prieš vyrų pliažą. Jei atsiras kažkoks ruožas, kuriame vyrai įpras degintis nuogi ar vyrai su oficialiu prašymu ir parašais kreipsis į savivaldybę, mes tikrai svarstysime tokį klausimą. Nidoje juk nudistų pliažas buvo įteisintas tik po to, kai žmonės, įpratę degintis nuogi, pradėjo lankytis tam tikrame paplūdimio ruože“, – sakė Sandra Vaišvilaitė.

Palangos neoficialus nudistų pliažas yra atokiau nuo miesto. Galbūt todėl policijos iškvietimų dėl viešosios tvarkos pažeidimų čia negauta. Palangos miesto policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininkas Gintautas Pocevičius mus tikino, kad dažniau policija gavo nusiskundimų dėl Šventosios neoficialaus nudistų pliažo.

Jis sakė: „Jei yra pranešimai, policija privalo į juos reaguoti. Kiek girdėjau, problemų daugiau iškyla Šventojoje, nes šalia yra moterų pliažas. Daugiausiai skundžiasi būtent moteriškės, esančios ten. Jei ir įteisins šį paplūdimį kaip nudistų, policija vistiek turės reaguoti į nusiskundimus dėl netinkamų veiksmų, jei tai prieštarauja viešosios tvarkos įstatymui. Bet, žinoma, būtų daug lengviau, nes tokių pranešimų sumažėtų, o kartu sumažėtų ir mūsų sąnaudos“.

Nudistė Kristina su savo drauge Inga nudizmu mėgaujasi jau gerus 20 metų. „Čia, Palangoje, šis nudistų ruožas jau yra labai seniai. Aš dar mėgavausi jaunyste, kai pradėjau čia lankytis kartu su savo tėvais. Nudizmo neišsižadėjau ir užaugus, sukūrus šeimą. Tai tapo mano ir mano šeimos gyvenimo dalimi. Čia atvykstame kartu su savo draugais pailsėti nuo šurmulio ir atsipalaiduoti. Gaila, bet Palangos savivaldybė, kiek žinau, yra gavusi ne vieną prašymą įteisinti šį pliažą. Juolab, kad jis yra toli už bendrojo paplūdimio. Arti nėra jokių poilsiaviečių. Nesuprantu, kodėl Palanga nenori plėtoti nudistų turizmo“, – sakė 36-metė Kristina.

Iš tikrųjų, Palangos savivaldybė prašymų įteisinti nudistų paplūdimį yra gavusi ne vieną ir ne du. Tačiau miesto administracijos direktorės pavaduotojo Broniaus Martinko žiniomis, oficialių prašymų nebuvo gauta: „Kiek aš žinau, tai oficialių prašymų įteisinti Palangos nudistų paplūdimį nebuvo. Apskritai manau, kad moterų, vyrų, nudistų paplūdimių neturėtų likti. Užsienyje jau seniai nėra tokių dalykų. Žmonės, mėgstantys degintis nuogi, tiesiog renkasi kažkokioje atkarpoje ir ten būna. Taip, kaip ir Palangoje elgiasi nudistai. Kol kas jie niekam jokių problemų nesukėlė, turbūt ir nekels. Yra rimtesnių problemų mieste, nei nudistų pliažo įteisinimas. Bet tarybos nariams tokią idėją pasiūlysiu“.

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai nudistai mėgautis saule bei jūra gali dvejuose paplūdimiuose – Smiltynėje ir Giruliuose nudistų pliažai oficialiai buvo paskelbti prieš maždaug septynerius metus. Taip pat prieš tai gerą dešimtmetį ten veikė neoficialūs nudistų paplūdimiai.

Beje, neoficialūs nudistų pliažai ir Juodkrantėje, netoli Trakų Akmenos ežero bei Kaune prie Nemuno.

© Paulius Tumosa | 2012.08

SUOMIJOS PROFESORIUS LIETUVOS JAUNIMO EMIGRACIJĄ VADINA KONE SVARBIAUSIA ŠALIES PROBLEMA

Statistikos profesorius ir Helsinkio Universiteto Socialinių Mokslų fakulteto dekanas bei K. Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas Hannu Niemi Lietuvoje pastebi didelius pokyčius. Jis pastebi, kad tarp Lietuvos ir Suomijos, o taip pat ir kitų Skandinavijos bei Vakarų Europos šalių, mato vis mažesnius skirtumus. Jo teigimu, laikui bėgant jie visai išnyks. Tačiau didele problema H. Niemi laiko Lietuvos jaunimo išvykimą iš šalies mokslo ir darbo vardan.

„Aš labai pamalonintas, kad lietuviai (ir ne tik estai) vertina Šiaurės šalių valdymo modelį. Tikiuosi, kad vertina ne tik dėl aukšto pragyvenimo lygio, bet ir dėl gero vyriausybės valdymo modelio. Mano nuomone, ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų iš priespaudos išsilaisvinusių šalių lūkesčiai buvo labai aukšti jau 1990 m. pradžioje. Progresas buvo kur kas lėtesnis nei daugelis žmonių tikėjosi – neabejotinai taip pat dėl fakto, jog tuo pat metu buvo patiriama pasaulinė ekonominė recesija. Europos Sąjunga nebuvo ir nebus pajėgi pasiūlyti pakankamai pagalbos visiems naujiems šios sąjungos nariams. Leiskite man prisiminti, kad suomių valdžios gerovę atstatyti truko daugiau nei 50 metų – tai taip pat buvo pakankamai lėtas procesas“.

„Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1985 m. ir jau tada pastebėjau didelį progresą. Su didžiuliu smalsumu jį stebėjau pakankamai ilgą laiką. Aš jau seniai buvau pastebėjęs, jog Lietuvoje yra itin stiprus bendruomenės jausmas, kuris yra labai vertinamas. Kita vertus, tai yra visiška tiesa, jog darbo kultūra visose socialistinėse šalyse buvo labai skirtinga nei Vakarų šalyse; ir tam pakeisti užtruks šiek tiek daugiau laiko“, – sako Hannu Niemi.

Ar šie pokyčiai gali daryti įtaką geresniam gyvenimui Lietuvoje?

„Spėju, darbo kultūra jau dabar yra labai pasikeitusi. Jūsų kompanijos jau samdo daug jaunų žmonių, kurie atsidavę dirba ilgus metus. Būtina paminėti, kad šiltas bendruomeniškumo jausmas, kuris visuomet buvo jaučiamas Lietuvoje, yra vienas iš svarbiausių faktorių ateičiai“, – teigia Hannu Niemi.

Kokius privalumus turi Suomija lyginant su Lietuva?

„Progresas Lietuvoje buvo labai spartus. Tai reiškia, kad skirtumas tarp Lietuvos ir mano šalies nebuvo ir nėra toks didelis kaip buvo manyta prieš 20 metų. Lietuva, skirtingai nei Suomija, jau keletas metų yra Europos Sąjungos narė, taip pat NATO narė. Bet kokiu atveju, vienas iš pagrindinių skirtumų yra tai, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas įvyko tik prieš dvidešimt metų, kadangi Suomija neprarado savo nepriklausomybės per Antrąjį pasaulinį karą. Pagal Molotovo – Ribentropo paktą, Suomija, kaip ir trys Baltijos šalys, priklausė Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Tačiau Suomija, skirtingai nei Lietuva, Latvija ir Estija, nebuvo priėmusi Maskvos ultimatumo leisti įsikurti Raudonajai Armijai šalies teritorijoje. Tai reiškia, kaip mes visi žinome, kad Suomija pasirinko kitą alternatyvą – karą! Todėl mes turėjome daug ilgesnį laikotarpį sukurti modernią pramonės infrastruktūrą, taip pat Šiaurės šalių gerovės valstybę, socialinę apsaugą ir t.t.“.

Kokią Lietuvą mato suomiai?

„Dėl geografinių priežasčių ir ypač dėl fakto, jog estų kalba yra viena iš finougrų kalbos grupių, neturėtų būti stebėtina, kad Suomijoje Estija yra viena iš žinomiausių Baltijos šalių. Tai reiškia, kad dėl daugelio priežasčių Lietuva gali būti labiau pažinta tik ją aplankius. Aš labai laimingas galėdamas pasakyti, jog visi suomiai, aplankę Lietuvą, lieka labai sužavėti. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto architektūra yra pakankamai skirtinga nuo to ką mes galime pamatyti Suomijoje. Šiandien Lietuva yra labai plačiai žinoma dėka krepšinio ir teatro. Tokie didūs žmonės, kaip Edmundas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas, yra aplankę Suomiją. Todėl jų vardai ir darbai yra labai puikiai pažįstami suomiams. Be to, Arvydas Sabonis buvo gerai žinomas mūsų krepšinio mėgėjams jau tuo metu, kai jis dar buvo Sovietų Sąjungos krepšinio komandos narys“.

Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvą po 30 metų?

„Sunku atsakyti. Bet kokiu atveju, Lietuva yra dalis Europos. Todėl, bendras progresas (ar jo trūkumas) Europoje turi tiesioginę įtaką ir ekonomikos vystymuisi Lietuvoje. Aš atkreipiau dėmesį jau anksčiau, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Suomijos ir visų kitų Vakarų Europos šalių pamažu pradeda mažėti. Esu įsitikinęs, kad ta pati tendencija išliks ir ateityje. Tačiau turiu atkreipti dėmesį į vieną gana rimtą reiškinį, kuris, yra gerai žinomas visiems lietuviams: Lietuva, šiuo metu, kaip ir daugelis kitų buvusių pereinamojo laikotarpio šalių, patiria didelių ekonominių ir demografinių nuostolių dėl jaunų talentingų žmonių emigracijos. Jie vyksta mokytis ir dirbti į kitas ES šalis. Tai labai rimta Lietuvos problema“.

© Paulius Tumosa 2012.05

AUTOMOBILIŲ PARKAVIMO KIEMUOSE PROBLEMĄ BANDO SPRĘSTI TIK VILNIUS IR PANEVĖŽYS

Regis, tik dvejų didmiesčių savivaldybės pasimokė iš tragiško įvykio Kaune, kuomet kovo mėn. kilus gaisrui daugiabutyje žuvo 1 žmogus, o dar keli buvo sunkiai sužaloti. Tą kartą gelbėtojai ilgokai delsė. Jiems kelią pastojo daugiabučių namų kieme netvarkingai sustatyti automobiliai. Daugelyje kiemų situacija tragiškai bloga. Smarkiai kylant automobilizacijos lygiui, šiuose kiemuose visi norintys statytis automobilius netelpa, todėl daugelis vairuotojų pažeidžia Kelių eismo taisyklės. Mašinos statomos ant vejos, šaligatvių, naktį paliekamos gatvėse, neretai ir stotelėse, prie pat pėsčiųjų perėjų.


Metams bėgant situacija tik blogėja. Tačiau iki šiol nei vieno Lietuvos miesto savivaldybė nesiėmė spręsti problemos. Tiesa, Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius kartą yra siūlęs patiems gyventojams susimokėti už kiemų platinimą.

Situacija keičiasi tik Vilniuje ir Panevėžyje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija paskelbė atvirą konkursą dėl automobilių stovėjimo vietų plėtros gyvenamuosiuose rajonuose galimybių studijos parengimo ir konsultavimo paslaugų pirkimo.

Konkurso laimėtojas turėtų išanalizuoti esamą automobilių stovėjimą daugiabučių namų kiemuose, atlikti papildomų automobilių stovėjimo vietų įrengimo alternatyvų analizę, pasiūlyti naujų antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą gatvėse ir privažiavimuose, naujų antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą gyvenamųjų namų kiemuose, požeminių, daugiaaukščių antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimą.

Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Savickienė teigia: „Šiuo metu vyksta viešųjų pirkimų procedūros, laimėtojas turėtų būti nustatytas iki gegužės mėn. pabaigos. Galimybių studijos parengimo kaina paaiškės pabaigus viešųjų pirkimų procedūras. Galimybių studijos pasiūlytas savivaldybei priimtiniausias automobilių stovėjimo vietų didinimo variantas bus įtrauktas į savivaldybės strateginį planą ir įgyvendinamas kaip ir kitos strateginio plano priemonės“.

Kaunas problemą mato kiek kitaip, o galbūt jos apskritai nepastebi. Miesto mero patarėjas Aurimas J. Ramoška sako: „Kauno miegamuosiuose rajonuose yra pakankamai daug automobilių stovėjimo aikštelių, kur tuščių vietų netrūksta. Problema – kad kone kiekvienas vairuotojas nori automobiliu įvažiuoti į savo laiptinę. Todėl tam skirtomis saugomomis aikštelėmis mažai kas tesinaudoja“.

„Dauguma daugiabučių statyti sovietmečiu ir tuomet buvo visai kitokios parkavimo vietų normos, nei dabar. Norint įrengti dabartinius normatyvus atitinkantį automobilių parkavimo vietų skaičių, ko gero tektų kas antrą daugiabutį nugriauti. Kita vertus, daugiabučių namų bendrijos turi galimybę prasiplėsti aikšteles savo sąskaita. Tereikia susitvarkyti detaliuosius sklypų planus. Kiek namų pasinaudojo tokia galimybe? Vienetai. Nes šaukti, kad yra problema, yra lengviau, nei ją spręsti“.

Aurimas J. Ramoška pažymi, kad po gaisro Baltų pr., kai ugniagesiai negalėjo privažiuoti prie degančio namo, Kauno miesto savivaldybė skyrė lėšų Kauno priešgaisrinei gelbėjimo valdybai automobilių hidrauliniams keltuvams ir specialiam pripučiamam gelbėjimo čiužiniui pirkti.

„Kada bus keičiama situacija? Kai visi suvoksime, kad kartu su techniniu progresu turi progresuoti ir kiekvieno asmeninis supratimas apie įsipareigojimus sau ir aplinkai“, – retoriškai paaiškino Kauno miesto mero patarėjas.

Uostamiesčio savivaldybė tikina, kad daugiabučių namų kiemuose papildomų parkavimo vietų dar greitai neatsiras. Tam trūksta lėšų. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė teigia: „Esant dabartinei ekonominei situacijai, artimiausiu laikų lėšų tam nebus skirta. Siekiant harmoningai vystyti gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalus ir suteikti didesnę laisvę privačiai iniciatyvai buvo nutarta rengti detaliuosius planus nustatant pagrindinius tikslus – planuojamoje teritorijoje suformuoti esamų pastatų sklypų ribas, suformuoti naujus žemės sklypus, bendro naudojimo, visuomenės poreikiams reikalingus žemės sklypus, pagerinti susisiekimo infrastruktūrą“.

Šiuo metu Klaipėdoje yra patvirtinti tik trys daugiabučių namų kvartalų detalieji planai – tarp Baltijos pr., Debreceno g. ir Taikos pr., tarp Taikos pr., Kauno g., Šilutės pl. ir Paryžiaus Komunos g. ir tarp Taikos pr., Debreceno g. Šilutės pl. ir Statybininkų pr. Tiesa, rengiami dar penki detalieji planai.

Detaliuoju planu suformuoto sklypo savininkas (valdytojas), vadovaudamasis daugiabučio gyvenamo namo bendrijos įstatais bei Civiliniu kodeksu priėmęs sprendimą įrengti automobilių parkavimo aikštelę, gali kreiptis į vietos savivaldybės administraciją dėl specialiųjų architektūrinių reikalavimų ir prisijungimo sąlygų išdavimo. Juos gavęs turi parengti projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Panevėžys – dar vienas miestas, kuris žvelgia problemai tiesiai į akis. Panevėžio miesto savivaldybė pasinaudos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Panevėžyje bus suformuoti industrinės laisvo planavimo statybos daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijos žemėnauda, suskirstant teritoriją atskirais sklypais tokiu būdu, kad būtų sudarytos prielaidos „pilnavertei gyvenamajai aplinkai suformuoti“.

Panevėžio architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Saulius Matulis pažymėjo, kad tarp šio planavimo uždavinių yra galimybės ne tik išspręsti automobilių statymo problemą prie daugiabučių namų, bet ir prie esamų ugdymo bei gydymo įstaigų, komercinių statinių. Mieste yra numatyta įrengti daugiau želdynų, suplanuota įrengti trūkstamus inžinerius tinklus.

Šiaulių miesto savivaldybė nenorėjo suteikti informacijos kada bus sprendžiama daugeliui miestiečių aktuali problema. Meras Justinas Sartauskas ir miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Arūnas Adomaitis atsiribojo tylos siena.



© Paulius Tumosa
2012.05

SVARBIAUSIAS ŽMOGUS LIETUVIŠKOJE PIRTYJE – PIRTININKAS

Pastaruoju metu suaktyvėjo domėjimasis tradicine lietuviška pirtimi. Lietuvoje daugėja žmonių, kurie bent kartą per savaitę lankosi pirtyje. Tai tampa malonia tradicija, žmonės renkasi pirtį kaip savotišką laisvalaikio praleidimo vietą, kurioje bendrauja su draugais ir tuo pačiu rūpinasi savo sveikata. Džiugina ir tas faktas, kad atsisakoma alkoholinių gėrimų, stalų, kurie lūžta nuo gausių vaišių ir gėrimų. Pirmumas atiduodamas specialioms žolelių arbatoms, arba tiesiog paprastam vandeniui, kuris geriausiai gaivina pirtyje.


Pirtininkas Aridas Pabedinskas tikina, kad lietuviai pirtyje bando atsipalaiduoti ir atgauti jėgas. „Galima drąsiai teigti, kad spartaus gyvenimo tempo išvarginti žmonės ieško greito ir efektyvaus būdo atsatyti savo organizmą, sumažinti streso poveikį“, – sako jis.

Kiekvienoje šalyje pirtis turi savo tradicijas, kurios su laiku kinta ir prisitaiko prie laikmečio tradicijų ir poreikių. Vakarų Europos valstybėse mums įprastą pirtį būtų sunku surasti. Dominuoja SPA centrai, kurie savo asortimente irgi turi pirtis, jas naudoja kaip priemonę žmogaus kūnui sušildyti prieš pagrindines procedūras, dėl kurių žmonės ir ateina į šiuos kompleksus. Tokių SPA kompleksų gausu ir Lietuvoje, jie turi savo gerbėjų ratą. Tačiau lietuviai turi ir tradicines pirtis, kurios labai skiriasi nuo pirčių, įrengtų vandens parkuose, prie masažo salonų ar sporto kompleksuose.

Koks pagrindinis skirtumas, suteikiantis mūsų tradicinei pirčiai išskirtinumą, vertą pagarbos ir leidžiančią garsinti Lietuvą pasaulyje? Galima įvardinti bent keletą svarbių momentų. Pirties žinovas A. Pabedinskas teigia: „Pirmiausia, mano nuomone, lietuvišką pirtį išskiria gausus įvairių augalų naudojimas pirties procedūrose. Augalus, vaistažoles naudojame ruošiant arbatas, įvairias kaukes veido ir viso kūno odos priežiūrai. Vantas ruošiame iš gausybės augalų, beveik visų mūsų kraštuose augančių medžių. Tai unikali patirtis, kuri nuoširdžiai žavi mūsų svečius iš Vakarų, besilankančius kaimo pirtyse“.

Būtina paminėti ir lietuviškos pirties įrengimo išskirtinumą. Originalios krosnys, patogūs ir praktiški gultai, atskiros patalpos įvairių procedūrų atlikimui. Visa tai leidžia atsiplaiduoti ir mėgautis pirties malonumais.

Tačiau lieka nepaminėtas ir nepelnytai visų užmirštas svarbiausias žmogus pirtyje – pirtininkas. Be jo būtų sunku išskirti lietuvišką pirtį iš gausybės pasaulyje egzistuojančių pirčių. Pirtininkas yra unikalus žmogus. Jis suteikia pirčiai išskirtinumą, jo energija jaučiama visoje pirtyje. „Pirtininkas turi mokėti panaudoti augalus ir vaistažoles, išmanyti masažo paslaptis. O svarbiausia – mokėti profesionaliai vanoti. Įvaldyti vanojimo paslaptis reikia labai daug laiko ir žinių. Teisingas vanojimas daugeliui palieka neišdildomą įspūdį ir iš esmės pakeičia neigiamą nusistatymą pirties atžvilgiu. Juk ne paslaptis, kad daugelis neturi supratimo kaip teisingai reikia vanoti, kokia vanta vanoti vyrą , moterį ar vaiką“, – tikina A. Pabedinskas.

Tam, kad pirtis netaptų priešu reikia žinoti ir kokie pavojai tyko šioje malonioje aplinkoje. Jeigu žmogus turi dvejonių dėl savo sveikatos, privalu pasitarti su savo gydytoju ir atsižvelgiant į patarimus pasirinkti tik jam tinkamą pirties režimą. Juk kiekvienas žmogus gali pasirinkti į kokią pirtį jis nori vaikščioti.

„Savo praktikoje turėjau atvejį kai pirtyje lankėsi vyras su širdies stimuliatoriumi, žinodamas savo organizmo galimybes jis jautėsi puikiai ir buvo aktyvus dalyvis. Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonėms su aukštu kraujospūdžiu reikia vengti kontrastinių procedūrų, kurių metu staigiai į šaltą vandenį panardinamas visas kūnas. Kaip alternatyvą galima naudoti saikingą atskirų kūno dalių apipylimą. Tokiais atvejai, aš šaltu vandeniu apipilu tik rankas arba kojas. Tokios procedūros neturėtų sukelti didelės organizmo apkrovos“, – sako A. Pabendinskas.

Kelionės po svečias šalis atneša ir daugiau naujovių. Paskutiniu metu jau nieko nestebina į pirtį einantys žmonės be maudymosi kostiumėlių, glaudžių. Su vis labiau plintančiomis nudizmo idėjomis, daugėja ir žmonių, kurie ir į pirtis eina nuogi. Tie kas pajuto malonumą mėgautis pirties procedūromis nuogu kūnu, nevaržomu drabužių, jau nebegali į pirtį ateiti su sintetiniais rūbais.

„Daugelis procedūrų, atliekamų pirtyje, efektyviai gali būti atliktos tik ant nuogo kūno. Būtų sudėtinga kalbėti apie kokybišką vanojimą, kai odą dengia sintetiniai audiniai. Juk vantos lapai turi liesti mūsų odą. Tas pats pasakytina ir apie įvairių rūšių odos pilingą. Tiems, kas varžosi apsinuoginti, nebūtina nuogam vaikščioti po pirties patalpas, galima tiesiog prisidengti paklode ar specialiu pirties rankšluosčiu. O jeigu į pirtį eini su artimais draugais, kuriais gali pasitikėti, tokių problemų tiesiog nelieka. Juk visada galima pasirinkti tinkamą kompaniją ir mėgautis pirties malonumais taip, kaip tau labiausiai patinka“, – šypsosi pirties profesionalas Aridas Pabedinskas.


© Paulius Tumosa | 2012.03 Bernardinai.lt