Paulius Tumosa :: www.PauliusTumosa.lt

2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

GRINDA – NAMINIŲ GYVŪNĖLIŲ GETAS?






Dažnas atvežęs gyvūną į globos namus „Grinda“ nesusimąsto, kad greičiausiai jo gyvūno niekas neglobos, o lauks 14 dienų, kad jam suleistų mirtiną dozę. Globos namai – klaidinantis pavadinimas. Šiuo metu yra bandoma globos namų pavadinimą pervadinti į karantino namus. „Grinda“ neorganizuoja gyvūnėlių mugių, nereklamuoja jų dovanojimo, negloboja jų ilgiau nei 14 dienų.

Jei tai būtų galima pavadinti globa. Buvęs darbuotojas Tomas (vardas pakeistas) pasakoja: „Viskas labai paprasta, kaip sugaunami ir priimami gyvūnai. Jie dideliais kiekiais eutanazuojami, maždaug apie dvi tonas per mėnesį. Bet iki eutanazijos jiems reikia praeiti tikrą pragarą, kol jie dėl esančių virusų suserga, pradeda nebeėsti, silpsta, tada užmigdomi“.

Kitas darbuotojas priduria: „Dirbau senose patalpose. Ten buvo dar baisiau – iš bado, nepritekliaus ir psichologinio pakrikimo tiek katės, tiek šunys ėsdavo vieni kitus. Po savaitgalio atėjus į darbą, pamatydavai iki dešimt lavonų. Dažnai vienas kitą tiesiog suėsdavo iš bado“.

„Grindos“ direktorius Algimantas Vilūnas šunų gaudymą ir eutanazavimą vadina “bizniu“. Įmonėje išdirbęs apie 17 metų, A. Vilūnas neigia tokius kaltinimus, vadindamas juos „bobučių pasakomis“. Jis sako: „Nedramatizuokit su tais gyvūnais. Kas čia visiems pasidarė? Nematau jokio blogo elgesio. Kas trečias vilnietis gyvena neprasčiau nei gyvūnai mūsų globos namuose. Bet kokius teiginius apie žiaurų elgesį su gyvūnais ‚Grindoje‘ kategoriškai atmetame“.

Didelę atsakomybės dalį turėtų prisiimti „Grindos“ gyvūnų globos namų vyr. veterinaras Vladas Masiulis. V. Masiulis neseniai iš Vilniaus maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), kuri turėtų kontroliuoti „Grindoje“ gyvenančių gyvūnų gerbūvį, gavo įspėjimą dėl netinkamai naudotų stiprių psichotropinių vaistų gyvūno atžvilgiu. Tik įspėjimą galbūt dėl to, kad kurį laiką yra dirbęs Kauno maisto ir veterinarijos tarnyboje. Beje, kaip įtariama, V. Masiulis anksčiau yra dirbęs skerdiku vienoje Kauno mėsos įmonėje. Kadangi bendrovė buvo likviduota, sunku tai patvirtinti.

Štai birželį, kaip pasakoja liudininkai, jis neatsakingai padovanojo šarpėjaus veislės kalytę nestabilios psichikos vaikinui. Tuo metu, kai šis žmogus vedėsi kalytę per „Grindos“ teritoriją, gyvybės vagonėliuose dirbo savanoriai, kurie stebėjo šunelio dovanojimo procedūrą ir labai stebėjosi ją išsivedančio jaunuolio elgesiu: jis garsiai rėkė, keikėsi, mojavo rankomis, grūmojo jam.

Šuo namuose jam grybštelėjo ranką, o šis paskambino savo globėjui, kuris šunį išvežė dar kitiems žmonėms į Kelmę. Čia ji buvo patalpinta namo rūsyje, įtariama, kad ir mušama. Kaimynai susisiekė su „Grinda“ ir Lietuvos gyvūnų globos draugija. Po ilgų įtikinėjimų V. Masiulis nuvyko į Kelmę parsivežti kalytės. Nors V. Masiulis sakė, kad „atvykus į Kelmę, šuo neatrodė labai didelis ligonis ir atrodė kiek agresyvus“, tačiau atvežtas į Vilniaus vieną veterinarijos kliniką jis merdėjo ir neužilgo mirė.

Privačios klinikos, į kurią buvo gelbėti atvežta Saira, vadovas pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus – šuo buvo apspangęs, apsišlapinęs, apsiseiliojęs, apsivėmęs, kruvinas. Kūno temperatūra siekė vos 32 laipsnius. Kalytė buvo vežama bagažinėje iš Kelmės į Vilnių. V. Masiulis suleido stipriai veikiančius psichotropinius vaistus „Dolethal“. Jis situacijos nedramatizuoja. Veterinaras atšovė: „Įvyko, kas įvyko“.

Panašių atvejų buvę darbuotojai gali papasakoti ne vieną. Štai kitas buvęs darbuotojas apie vyr. veterinarą pasakoja: „Vladas Masiulis kuria inteligentiško ir sumanaus žmogaus įvaizdį, bet pažvelgus giliau, jis yra melagis ir elementarus neišmanėlis, bijantis gyvūnų. Regis, patys gyvūnai jaučia tokius padarus kaip jis. Buvo daug ir visko, ko niekam nelinkėčiau pamatyti“.

„VMVT žino, kas ten vyksta. Čia yra uždaras ratas. Buvo keli gyvūnus mylintys žmonės iš VMVT, tačiau, kai jie bandė kažką keisti, iškart buvo pažeminti pareigose ir nuimta dalis nuo atlyginimo“, - tvirtino šaltinis.

Pasakojama ir apie pinigų plovimą „Grindoje“. Savivaldybė moka už eutanazijai sunaudotus vaistus, t.y., gyvūnų pasiuntimą miriop, tačiau už padovanotus jokios premijos nėra numatyta. „Prirašomi gyvūnai sugavime. Deklaruojamas gyvūnų sugavimas, kurie egzistuoja tik popieriuose, po to vyksta fiktyvus jų eutanazavimas. Už gyvūno galvą, už eutanazijai sunaudotus vaistus savivaldybė moka pinigus. Kadangi nei sugauto šuns, nei išnaudotų vaistų nėra, galima tik įsivaizduot kieno kišenėse nusėda pinigai“. Žinoma, tokius pasakojimus neigia tiek „Grindos“ vadovybė, tiek vyr. veterinaras V. Masiulis, tiek savivaldybės tarnautojai.

Pats V. Masiulis žurnalistams nieko neleido fotografuoti. Aršaus pokalbio gale jis prasitarė: „Aš nenoriu kalbėti. Aš nenoriu pasakyti kažko nereikalingo“. Leidimo nedavė ir „Grindos“ vadovas A. Vilūnas.

Šiuo metu „Grindos“ gyvūnų globos namuose vienoje patalpoje laikomi tiek sveiki, tiek sergantys gyvūnai. Sveikam gyvūnui nėra šansų išlikti. Šalia dirbantys savanoriai pasakoja, kad jaunikliai nuo ligų nugaišta jau po kelių dienų.

Liudininkai pasakoja, kad sveikas gyvūnas „Grindoje“ užsikrečia įvairiomis virusinėmis ligomis. Iš 5000 į „Grindą“ patekusių gyvūnų 2009 m. gyvas liko tik maždaug kas aštuntas-devintas. Daugybę jų išgelbėja Lietuvos gyvūnų globos draugija. Apie 1,5 tonos per mėnesį gaišenos „Grinda“ atiduoda UAB „Rietavo veterinarine sanitarija“, kuri tai utilizuoja. Ši įmonė iš nugaišusių kačių ir šunų gamina kaulų miltus. Iš tokių miltų vėliau gaminami priedai pašarams toms pačioms katėms ir šunims.

Tarp kitko, „Grinda“ turi nemalonumų ir kitose savo veiklos srityse. Savivaldybės Audito ir kontrolės tarnybos darbuotojai atliko patikrinimą ir š.m. gegužę pateikė stulbinamas išvadas. Jie aptiko keistą faktą – buhalterinę apskaitą, kurios įrašus galima bet kada ir bet kaip taisyti nepaliekant jokios žymos. Įmonėje nėra vieningos buhalterinės apskaitos programos, kuri užtikrintų vientisą apskaitos sistemą, apjungtų visas apskaitos sritis, užtikrintų saugų apsikeitimą apskaitos duomenimis bei leistų šiuos duomenis apdoroti keliais būdais. Finansinės atskaitomybės duomenys suvedami paprasčiausios „Microsoft Excel“ programos pagalba, todėl visais apskaitos aspektais galima vykdyti pataisymus bet kuriuo laiku ir bet kuriomis suminėmis išraiškomis, bei vykdyti pataisymus be atskiro dokumentavimo bei registravimo.

Įmonėje nėra valdymo apskaitos, o tuo pačiu neskaičiuojami veiklos kaštai, remiamasi tam tikra ekonomine-gamybine analize, intuicija ir kvalifikuotais sprendimais.

„Grindos“ direktorius A. Vilūnas neigia ir šias Savivaldybės audito išvadas, sakydamas: „Teiginys apie neaiškią buhalterinę apskaitą visiškai nepagrįstas, nes nei Valstybinė mokesčių inspekcija, nei ‚SoDra‘, nei nepriklausomas auditas jokių pretenzijų neturi. Čia tik galima diskutuoti dėl vienokios ar kitokios buhalterinės apskaitos programos taikymo“.

Savivaldybės auditas nustatė, kad „Grinda“ galbūt akivaizdžiai siekė nuslėpti tikruosius įmonės veiklos rodiklius. Įmonės finansinėse atskaitomybėse atvaizduotas materialus ilgalaikis turtas nesutampa su didžiojoje buhalterinėje knygoje atvaizduotu materialu ilgalaikiu turtu. „Grinda“ lietaus nuotekų tinklus balanse atvaizdavo 82 568 374 Lt, o didžiojoje knygoje, kur kaupiami visi buhalteriniai duomenys – 72 276 834 Lt, skirtumas – -10 291 540 Lt. Taigi, galima spėti, kad įmonė tai darė tyčia su tikslu už lietaus nuotekų tinklų priežiūrą iš savivaldybės gauti didesnius pinigus, nei jie yra verti.

Bet tai dar ne viskas. Nebaigti statyti vandens valymo įrenginiai atvaizduoti balanse – 17 264 553 Lt, o didžiojoje buhalterinėje knygoje – 27 556 093,46 Lt, skirtumas jau +10 292 540 Lt. Šie nebaigti įrenginiai didžiojoje knygoje atvaizduoti kaip nebaigta statyba, o balanse atvaizduoti kaip „lietaus nuotakų tinklai“. Tikėtina, kad „Grinda“ siekė iš savivaldybės už šiuos įrenginius pasiimti kiek įmanoma daugiau pinigų.

Įprastai įmonei grėstų net du baudžiamojo kodekso straipsniai. Vienas – už melagingą duomenų pateikimą, kitas – už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą. Šiais dalykais nesusidomi ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

Taip pat paaiškėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė „Grindoje“ tariamai yra per dideli įkainiai už gatvių priežiūrą. Pavyzdys: asfalto, kurio kokybė kaip Laisvės prospekte, 1 kv. metro tiesimas iš pagrindų „Grindoje“ kainuotų apie 200 Lt, „Kauno Keliuose“ – apie 100 Lt, „Panevėžio Keliuose“ – apie 90 Lt. Gatvės lopymas „Grindoje“ kainuoja apie 140 Lt už kv. metrą, „Kauno Keliuose“ ir „Panevėžio Keliuose“ – apie 70 Lt. „Grindos“ direktorius A. Vilūnas spaudai atsisakė pateikti oficialius įkainius, vadindamas tai „komercine paslaptimi“.

Galbūt nieko nuostabaus, kad „Grindoje“ įkainiai dvigubai ir daugiau didesni už kitų šalies įmonių įkainius. Pasirodo, gatves „Grinda“ prižiūri pagal 2006 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytus įkainius.

Dėl to Vilniaus miesto savivaldybė šiai įmonei skola už gatvių ir kelių priežiūrą šiai dienai siekia apie 8,5 mln. Lt. Iš viso savivaldybė „Grindai“ skolinga virš 12 mln. Lt.

Dar labiau stebina darbo užmokesčio skaičiavimas. Čia taip pat nėra jokios sistemos. Kas mėnesį prie „Grindoje“ dirbančių asmenų pavardžių prirašomi nepagrįsti koeficientai, kurie koreguoja bazinį darbo užmokestį. Tačiau nėra jokių faktinių paaiškinimų, kodėl vienų darbuotojų alga didėja, kitų – mažėja.

Vieniems darbuotojams nekintama darbo užmokesčio dalis buvo didinama taikant didesnį koeficientą, kitiems – mažinama. Įmonėje nebuvo aiški darbo apmokėjimo sistema. Be to darbuotojai nebuvo supažindinami su direktoriaus įsakymais dėl tam tikrų koeficientų. „Grindos“ vadovas Algimantas Vilūnas per mėnesį gauna iki 10 000 Lt atlyginimą.

A. Vilūnas atmeta ir šiuos kaltinimus: „Bendrovės darbo užmokesčio nuostatos išdėstytos kolektyvinėje sutartyje. ‚Grinda‘ yra uždaroji akcinė bendrovė ir gyvena, bei funkcionuoja iš gaunamų pajamų, todėl apie jokį garantuotą pastovų darbo užmokestį negali būti ir kalbos. Kiekvieną mėnesį taikomas darbo indėlio koeficientas, priklausantis tiek nuo bendrovės veiklos, tiek nuo kiekvieno darbuotojo asmeniško indėlio“.

„Teiginys, kad nėra jokių faktinių paaiškinimų, kodėl vienų darbuotojų alga didėja, kitų mažėja, neatitinka tikrovės, nes tai detaliai aprašyta kolektyvinėje sutartyje“, - pridūrė „Grindos“ vadovas.

Beje, nors „Grinda“ yra savivaldybės įmonė, tačiau pačios miesto savivaldybės Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyrius per dvi savaites nesugebėjo pateikti atsakymų nei į vieną žurnalistų užduotą klausimą. Skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Savickienė sakė, kad buvo bandoma atsakymus derinti su savivaldybės specialistais ir su pačiu Vilniaus meru Viliumi Navicku, tačiau galiausiai nurodė kreiptis į „Grindą“.



Paulius Tumosa, Balsas.lt 2010.08 ©

2010 m. rugpjūčio 31 d., antradienis

RUSIJOS OKUPACIJOS ŽALOS ATLYGIMAS LIETUVAI: REIKALINGAS AIŠKUMAS


Paskirtas užsienio reikalų ministras Audrius Ažubalis prisiekdamas Seime iškilmingai pasižadėjo reikalauti iš Rusijos padengti okupacinę žalą Lietuvai. Tokių reikalavimų yra pateikę ir kiti politikai. Ypač iš konservatorių partijos.

Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigia: „Lietuvos diplomatai okupacijos žalos atlyginimo klausimą nuolat kelia dvišaliuose susitikimuose su Rusijos Federacijos pareigūnais. Kovo mėnesį įvykusio ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus susitikimo su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu metu nemažai dėmesio buvo skirta istoriniams klausimams. A. Kubilius pasiūlė įkurti pasitikėjimo forumą, kur būtų galima atvirai diskutuoti skaudžiais ir sudėtingais istoriniais klausimais. Rusija pozityviai priėmė tokį pasiūlymą“.

Jau penktus metus veikia Lietuvos ir Rusijos istorikų komisija, kurios tikslai yra skatinti abiejų šalių mokslininkų istorikų bendradarbiavimą, rengti bendrus istorinius tyrinėjimus ir renginius.

„Šie žingsniai ir pačios Rusijos pozicija, smerkianti stalinizmo nusikaltimus, bus pagrindas ieškant bendros kalbos istoriniais klausimais“, – teigia užsienio reikalų ministerija.

Tačiau iš šių pareiškimų susidaro įspūdis, jog jie daugiau suinteresuoti savęs susireikšminimu, o ne tiesiog žalos išieškojimu.

Šiuo metu kalbos apie Rusijos okupacijos žalos atlyginimą Lietuvai pamažu tilsta. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ją remiantis Vytautas Landsbergis ir konservatorių partija staiga nebekalba apie žalos atlyginimą. Galbūt dėl to, kad stambiam pramonininkui Bronislovui Lubiui reikia daug pigių dujų iš Rusijos. Valstybė savo lėšomis statys dujų importo terminalą, nors apie 80% importuotų dujų sunaudos B. Lubio valdoma “Achema”.

Klausimas, ar nuo Lietuvos tremtiniai nesijaučia D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio „paaukoti“ vardan monopolisto intereso?

Lietuvos ir Tauragės rajono politinis bei visuomenės veikėjas, Tauragės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Stankus mano, jog žalos atlyginimo klausimas specialiai eskaluojamas. „Jeigu dabar nebūtų partijų, kurias maitina Rusija ir kurios stabdo Lietuvos vystymąsi, jeigu nebūtų tų kurie senyvam žmogui perša mintį, kad visi verslininkai vagys, nors iš jų visi gyvena, gyventume žymiai geriau. Žodžiu mes tą žalos atlyginimą galime gauti patys per kitur, jei tik būtume vieningi“, – sako jis.

A. Stankus pripažįsta, kad okupacijos žalos reikėjo reikalauti tuoj pat po nepriklausomybės. A. Stankus pažodžiui: „Dabar Rusijoje yra kitos politinės jėgos ir reikalavimas nebus patenkintas“.

Vyriausybėje svarstoma galimybė įkurti Teisinės pagalbos fondą, kuris padėtų lietuviams teikti individualius ieškinius dėl Sovietų Sąjungos okupacijos padarytos žalos atlyginimo.

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis yra sakęs: „Norėtume padėti nukentėjusiems nuo SSRS okupacijos asmenims, kurie siekia teikti individualius ieškinius ir prisiteisti žalos atlyginimą“.

Anot jo, fondas arba pats teiktų tokiems asmenims teisinę pagalbą, arba padėtų pasisamdyti advokatą. Teisinė konsultacija būtų nemokama.

A. Stankus mano, jog individualūs lietuvių ieškiniai prieš Rusiją savo tikslo nepasieks. Jis teigia: „Iš kitos pusės gerai, kad yra tokių žmonių kurie reikalauja. Tai parodo, kad žmonės nepamiršo savo skriaudikų“.

Lietuvos piliečiai okupacinės žalos atlyginimo klausimu yra išsakę savo tvirtą nuomonę 1992 metų birželio 14 dieną referendume, kurio metu pasisakė už Sovietinės kariuomenės išvedimą ir už reikalavimą atlyginti Lietuvos žmonėms ir valstybei padarytą žalą.

1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Rusija pareiškė įsitikinimą, kad SSRS turėjo pašalinti 1940 m. Lietuvos aneksijos pasekmes, tačiau aneksijos faktas oficialiai nėra pripažintas, ir nėra oficialaus atsiprašymo iš Rusijos pusės.

Prieš daugelį metų speciali komisija paskelbė, jog SSRS okupacija žala siekia 80 mlrd. litų. Tačiau visuomenei nebuvo paskelbta už kokius žalos šaltinius priskaičiuoti šie pinigai ir, ar buvo atsižvelgta į tuometinio sąjunginio biudžeto asignavimą respublikai.

Žinoma, paskelbimai padengti okupacinę žalą nuskambėjo Seime, TV ir radijo laidose. Pagal tokius paskelbimus tarptautinės derybos neprasideda. Tarptautinės derybos paruošiamos bei pateikiamos diplomatiniais kanalais.

Niekada tarptautinės derybos neprasidės, jeigu iš anksto pareikalaujama: „Dėkite ant stalo 80 mlrd. litų ir sėskime prie derybų stalo“. Reikalinga kruopščiai apskaičiuoti, ar tokios derybos mums būtų naudingos, jeigu jų metu paaiškėtų, jog asignavimai iš sąjunginių biudžetų viršija padarytą žalą.

Teko girdėti, jog sąjunginė vyriausybė skyrė didesnį dėmesį ir davė daugiau lėšų ūkio vystymui kaip respublikai esančiai prie vakarinė Europos sienai. To siekdama parodyti aukštesnę pragyvenimo lygį Tarybų sąjungoje. Nežinoma kiek tai yra teisybė. Reikia pripažinti, jog buvusi Tarybos Lietuvos respublikos vyriausybė sumaniai tuo pasinaudojo.

Per 50 okupacijos metų buvo atstatyti karo sugriauti Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Raseinių, Tauragės ir kiti miestai bei miesteliai. Buvo naujai pastatyti Visagino ir Elektrėnų miestai. Pastatyta daugybę gyvenamųjų namų, ligoninių, mokyklų, vaikų darželių, kultūros namų ir kitų valstybinių pastatų. Taip pat pastatytos Kauno ir Kruonio elektrinės. Pastatyta didžiulė Elektrėnų elektrinė. Visas kraštas buvo elektrifikuotas. Elektra buvo atvesta ir į nuošaliausius vienkiemius. Pastatyta daug tiltų, o miestai ir miesteliai sujungti asfaltuotais keliais. Vilnius ir Klaipėda buvo sujungti modernia autostrada. Atlikta žemės nusausinimo darbų už 30 mlrd. rublių. Pastatytas didžiulis žvejybos laivynas. Pastatyta daug gamyklų. Visi krašto žmonės buvo aprūpinti darbu.

Tuo tarpu per 18 nepriklausomybės metų, dar iki krizės Lietuva buvo įsiskolinusi keliolika milijardų litų. Per tą laiką respublika buvo gavusi didžiulę paramą iš Europos Sąjungos, privatizavo arba išpardavė didžiulį valstybinį turtą. Tenka pripažinti, jog daug valstybinio turto buvo išgrobstyta būnant premjeru Gediminui Vagnoriui, dėl jo neapgalvotų potvarkių ir nurodymų buvo sužlugdytas žemės ūkis.

Taip pat buvo sudarytos sąlygos kolūkių, tarybinių ūkių, valstybinių įmonių ir gamyklų turto išgrobstymui. Ir šiandien Lietuva garsėja kyšininkavimu, korupcija ir didžiuliais valstybinių lėšų grobstymo mąstais. Pusė milijonų Lietuvos gyventojų paliko tėviškę ir išvyko į užsienį ieškoti darbo bei duonos. Tiesa, dešimt procentų Lietuvos gyventojų įsigijo didžiulius turtus. Bet dvidešimt procentų gyvena dideliame skurde.

Atrodytų, jog žmonės turėtų vieningai balsuoti už partiją, kuri reikalauja iš Rusijos padengti okupacijos padarytą žalą – 80 mlrd. litų. Tačiau taip neįvyksta, nes žmonės abejoja, ar mūsų biudžetas galėjo padengti buvusias didžiules tarybinių metų išlaidas ir dar sukaupti 80 mlrd. litų žalos.

Nors žalai apskaičiuoti komisija nepaskelbė žalos susidarymo sąlygų, tačiau be abejo yra priskaičiuota tremtinių ir politinių kalinių darbas, jiems išmokamos pašalpos ir pensijos. „SoDros“ 2010 m. balandžio mėn. duomenimis politinių kalinių, tremtinių, pasipriešinimo okupacijos dalyvių, laisvės kovų dalyvių skaičius Lietuvoje buvo – 52 385 žmonės, jų vidutinė pensija – 176,59 Lt. Vien per mėnesį jiems išmokėta – 9,3 mln. Lt!

Tokių žmonių skaičius, žinoma, mažėja. Tauragėje pernai jų buvo 1872. Šių metų pirmąjį ketvirtį – 1847. Tauragės krašte gyvenantiems nuo Rusijos okupacijos nukentėjusiems žmonėms 2009 m. buvo išmokėta 3,8 mln. Lt.

Rusija pasiėmė nepriklausomos Lietuvos karo techniką. Daug pastatų miestuose buvo užėmę kariniai daliniai. Daug žemių buvo paimta karinėms bazėms. Visos sąjunginės reikšmės gamyklos gamino produkciją SSRS.

Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų politikai padarytos okupacinės žalos faktą naudoja savireklamai ir Rusijos įskaudinimui. Nors gyventi vien praeitimi negalima. Reikia realiai žiūrėti faktams į akis. Rusija turi mums reikalingų dujų ir naftos, jos didžiulė rinka – mūsų maisto ir pramonės gaminiams. Tuo reikėtų pasinaudoti.

Visi žino stalinizmo padarytus nusikaltimus mūsų tautai. Nors Stalinas, būdamas gruzinas, nesigailėjo rusų tautos. Daugelis Rusijos žmonių praėjo kalėjimus ir lagerius. Daug žmonių buvo nužudyta, tame tarpe aukštų karininkų, partijos ir valstybės veikėjų. Iš buvusių Raudonosios armijos penkių maršalų trys buvo nužudyti Stalino įsakymu. Rusija dabar jau bando eiti kitu keliu.

Kai kurie mūsų politikai Lietuvos piliečius gąsdina Rusijos pavojumi. Nors esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, ir mums joks realus pavojus negresia. Tą ne kartą pabrėžė ir aukšti šių organizacijų pareigūnai.

Reikia pripažinti ir teigiamą Tarybų sąjungos vaidmenį. Vilniaus miestą bei jo kraštą atiduodant Lietuvai. Pasaulio galingieji jau buvo susitaikę su ta sąlyga, jog Vilnius ir Vilniaus kraštas Lenkijai priklauso teisėtai. O Lietuvos respublikos vyriausybė 1938 m. patenkinusi Lenkijos ultimatumą faktiškai atsisakė pretenzijų į Vilnių ir jo kraštą. Atėjo laikas realiai apskaičiuoti faktinę okupacijos žalą, rezultatus suderinti su Rusijos vyriausybe ir nustoti tuščiai reikalauti.



© Paulius Tumosa | 2010

2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

VILNIUS: FOTO


Šiandien nusprendžiau fotografuoti miestą. Nors esu nusistatęs prieš tokias nuotraukas, kurias gali rasti GOOGLE VAIZDAI, tačiau, kai pats turi fotoaparatą, norisi išbandyti jo ir savo galimybes. Vilniaus albumą galite rasti čia: http://www.facebook.com/album.php?aid=24241&id=100000258057193&ref=mf

ELEKTRONIS BILIETAS – SVAJONĖ AR REALYBĖ?


Bendras elektroninio bilieto projektas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos autobusuose ir troleibusuose turėjo startuoti prieš beveik dvejus metus. Tačiau, atrodo, šis startas yra labiau svajonė nei realybė.

El. bilieto sistema trijuose didmiesčiuose baigta diegti prieš daugiau nei metus, tačiau miesto gyventojai nei komposteriais, nei švieslentėmis naudotis dar negali. Labiausiai projektas stringa Vilniuje. Miesto mero pavaduotojas Romas Adomavičius entuziazmu netryško: „Baigtas diegimas troleibusų parke, dar diegiama autobusų parke. Vėliau savo darbus turės pradėti ‚Susisiekimo Paslaugos‘. Jei 2010 m. gale viskas pradės veikti, tada bus labai gerai“.

Iš viso projektas kainavo apie 20 mln. litų. 70% sumos finansavo Europos Sąjungos struktūrinis fondas. Tačiau šios sumos nepakako. Elektroninio bilieto projektui įgyvendinti Vilniaus savivaldybė skyrė dar 1 mln. litų, už kuriuos įdiegtas papildomas trūkstamas įrangos kiekis.

Projektą administruojanti Centrinė projektų valdymo agentūra susidomėjo, kodėl el. bilietas vis dar neveikia visuose trijuose Lietuvos miestuose. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba domėjosi projekto pradžia: rinko dokumentus, juos nagrinėjo. Šios tarnybos išvadų laukiama po kelių mėnesių. Šios agentūros direktorius Viktoras Sirvydis sakė, kad ketvirtadienį (26.08) numatomas susitikimas su Vilniaus savivaldybės atstovais, kurie turės pasiaiškinti, kodėl šitaip ilgai stringa projektas.

„Susisiekimo Paslaugos“ direktorius Gintas Bliuvas atsisakė komentuoti situaciją.

2010 m. rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis


VILNIAUS DIENA NEŽINO LIETUVOS VĖLIAVOS SPALVŲ IŠSIDĖSTYMO! PAŽIŪRĖKITE, KĄ NUFOTOGRAFAVAU!