RUSIJOS OKUPACIJOS ŽALOS ATLYGIMAS LIETUVAI: REIKALINGAS AIŠKUMAS

Paskirtas užsienio reikalų ministras Audrius Ažubalis prisiekdamas Seime iškilmingai pasižadėjo reikalauti iš Rusijos padengti okupacinę žalą Lietuvai. Tokių reikalavimų yra pateikę ir kiti politikai. Ypač iš konservatorių partijos.

Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigia: „Lietuvos diplomatai okupacijos žalos atlyginimo klausimą nuolat kelia dvišaliuose susitikimuose su Rusijos Federacijos pareigūnais. Kovo mėnesį įvykusio ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus susitikimo su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu metu nemažai dėmesio buvo skirta istoriniams klausimams. A. Kubilius pasiūlė įkurti pasitikėjimo forumą, kur būtų galima atvirai diskutuoti skaudžiais ir sudėtingais istoriniais klausimais. Rusija pozityviai priėmė tokį pasiūlymą“.

Jau penktus metus veikia Lietuvos ir Rusijos istorikų komisija, kurios tikslai yra skatinti abiejų šalių mokslininkų istorikų bendradarbiavimą, rengti bendrus istorinius tyrinėjimus ir renginius.

„Šie žingsniai ir pačios Rusijos pozicija, smerkianti stalinizmo nusikaltimus, bus pagrindas ieškant bendros kalbos istoriniais klausimais“, – teigia užsienio reikalų ministerija.

Tačiau iš šių pareiškimų susidaro įspūdis, jog jie daugiau suinteresuoti savęs susireikšminimu, o ne tiesiog žalos išieškojimu.

Šiuo metu kalbos apie Rusijos okupacijos žalos atlyginimą Lietuvai pamažu tilsta. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ją remiantis Vytautas Landsbergis ir konservatorių partija staiga nebekalba apie žalos atlyginimą. Galbūt dėl to, kad stambiam pramonininkui Bronislovui Lubiui reikia daug pigių dujų iš Rusijos. Valstybė savo lėšomis statys dujų importo terminalą, nors apie 80% importuotų dujų sunaudos B. Lubio valdoma “Achema”.

Klausimas, ar nuo Lietuvos tremtiniai nesijaučia D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio „paaukoti“ vardan monopolisto intereso?

Lietuvos ir Tauragės rajono politinis bei visuomenės veikėjas, Tauragės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Stankus mano, jog žalos atlyginimo klausimas specialiai eskaluojamas. „Jeigu dabar nebūtų partijų, kurias maitina Rusija ir kurios stabdo Lietuvos vystymąsi, jeigu nebūtų tų kurie senyvam žmogui perša mintį, kad visi verslininkai vagys, nors iš jų visi gyvena, gyventume žymiai geriau. Žodžiu mes tą žalos atlyginimą galime gauti patys per kitur, jei tik būtume vieningi“, – sako jis.

A. Stankus pripažįsta, kad okupacijos žalos reikėjo reikalauti tuoj pat po nepriklausomybės. A. Stankus pažodžiui: „Dabar Rusijoje yra kitos politinės jėgos ir reikalavimas nebus patenkintas“.

Vyriausybėje svarstoma galimybė įkurti Teisinės pagalbos fondą, kuris padėtų lietuviams teikti individualius ieškinius dėl Sovietų Sąjungos okupacijos padarytos žalos atlyginimo.

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis yra sakęs: „Norėtume padėti nukentėjusiems nuo SSRS okupacijos asmenims, kurie siekia teikti individualius ieškinius ir prisiteisti žalos atlyginimą“.

Anot jo, fondas arba pats teiktų tokiems asmenims teisinę pagalbą, arba padėtų pasisamdyti advokatą. Teisinė konsultacija būtų nemokama.

A. Stankus mano, jog individualūs lietuvių ieškiniai prieš Rusiją savo tikslo nepasieks. Jis teigia: „Iš kitos pusės gerai, kad yra tokių žmonių kurie reikalauja. Tai parodo, kad žmonės nepamiršo savo skriaudikų“.

Lietuvos piliečiai okupacinės žalos atlyginimo klausimu yra išsakę savo tvirtą nuomonę 1992 metų birželio 14 dieną referendume, kurio metu pasisakė už Sovietinės kariuomenės išvedimą ir už reikalavimą atlyginti Lietuvos žmonėms ir valstybei padarytą žalą.

1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų Rusija pareiškė įsitikinimą, kad SSRS turėjo pašalinti 1940 m. Lietuvos aneksijos pasekmes, tačiau aneksijos faktas oficialiai nėra pripažintas, ir nėra oficialaus atsiprašymo iš Rusijos pusės.

Prieš daugelį metų speciali komisija paskelbė, jog SSRS okupacija žala siekia 80 mlrd. litų. Tačiau visuomenei nebuvo paskelbta už kokius žalos šaltinius priskaičiuoti šie pinigai ir, ar buvo atsižvelgta į tuometinio sąjunginio biudžeto asignavimą respublikai.

Žinoma, paskelbimai padengti okupacinę žalą nuskambėjo Seime, TV ir radijo laidose. Pagal tokius paskelbimus tarptautinės derybos neprasideda. Tarptautinės derybos paruošiamos bei pateikiamos diplomatiniais kanalais.

Niekada tarptautinės derybos neprasidės, jeigu iš anksto pareikalaujama: „Dėkite ant stalo 80 mlrd. litų ir sėskime prie derybų stalo“. Reikalinga kruopščiai apskaičiuoti, ar tokios derybos mums būtų naudingos, jeigu jų metu paaiškėtų, jog asignavimai iš sąjunginių biudžetų viršija padarytą žalą.

Teko girdėti, jog sąjunginė vyriausybė skyrė didesnį dėmesį ir davė daugiau lėšų ūkio vystymui kaip respublikai esančiai prie vakarinė Europos sienai. To siekdama parodyti aukštesnę pragyvenimo lygį Tarybų sąjungoje. Nežinoma kiek tai yra teisybė. Reikia pripažinti, jog buvusi Tarybos Lietuvos respublikos vyriausybė sumaniai tuo pasinaudojo.

Per 50 okupacijos metų buvo atstatyti karo sugriauti Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Raseinių, Tauragės ir kiti miestai bei miesteliai. Buvo naujai pastatyti Visagino ir Elektrėnų miestai. Pastatyta daugybę gyvenamųjų namų, ligoninių, mokyklų, vaikų darželių, kultūros namų ir kitų valstybinių pastatų. Taip pat pastatytos Kauno ir Kruonio elektrinės. Pastatyta didžiulė Elektrėnų elektrinė. Visas kraštas buvo elektrifikuotas. Elektra buvo atvesta ir į nuošaliausius vienkiemius. Pastatyta daug tiltų, o miestai ir miesteliai sujungti asfaltuotais keliais. Vilnius ir Klaipėda buvo sujungti modernia autostrada. Atlikta žemės nusausinimo darbų už 30 mlrd. rublių. Pastatytas didžiulis žvejybos laivynas. Pastatyta daug gamyklų. Visi krašto žmonės buvo aprūpinti darbu.

Tuo tarpu per 18 nepriklausomybės metų, dar iki krizės Lietuva buvo įsiskolinusi keliolika milijardų litų. Per tą laiką respublika buvo gavusi didžiulę paramą iš Europos Sąjungos, privatizavo arba išpardavė didžiulį valstybinį turtą. Tenka pripažinti, jog daug valstybinio turto buvo išgrobstyta būnant premjeru Gediminui Vagnoriui, dėl jo neapgalvotų potvarkių ir nurodymų buvo sužlugdytas žemės ūkis.

Taip pat buvo sudarytos sąlygos kolūkių, tarybinių ūkių, valstybinių įmonių ir gamyklų turto išgrobstymui. Ir šiandien Lietuva garsėja kyšininkavimu, korupcija ir didžiuliais valstybinių lėšų grobstymo mąstais. Pusė milijonų Lietuvos gyventojų paliko tėviškę ir išvyko į užsienį ieškoti darbo bei duonos. Tiesa, dešimt procentų Lietuvos gyventojų įsigijo didžiulius turtus. Bet dvidešimt procentų gyvena dideliame skurde.

Atrodytų, jog žmonės turėtų vieningai balsuoti už partiją, kuri reikalauja iš Rusijos padengti okupacijos padarytą žalą – 80 mlrd. litų. Tačiau taip neįvyksta, nes žmonės abejoja, ar mūsų biudžetas galėjo padengti buvusias didžiules tarybinių metų išlaidas ir dar sukaupti 80 mlrd. litų žalos.

Nors žalai apskaičiuoti komisija nepaskelbė žalos susidarymo sąlygų, tačiau be abejo yra priskaičiuota tremtinių ir politinių kalinių darbas, jiems išmokamos pašalpos ir pensijos. „SoDros“ 2010 m. balandžio mėn. duomenimis politinių kalinių, tremtinių, pasipriešinimo okupacijos dalyvių, laisvės kovų dalyvių skaičius Lietuvoje buvo – 52 385 žmonės, jų vidutinė pensija – 176,59 Lt. Vien per mėnesį jiems išmokėta – 9,3 mln. Lt!

Tokių žmonių skaičius, žinoma, mažėja. Tauragėje pernai jų buvo 1872. Šių metų pirmąjį ketvirtį – 1847. Tauragės krašte gyvenantiems nuo Rusijos okupacijos nukentėjusiems žmonėms 2009 m. buvo išmokėta 3,8 mln. Lt.

Rusija pasiėmė nepriklausomos Lietuvos karo techniką. Daug pastatų miestuose buvo užėmę kariniai daliniai. Daug žemių buvo paimta karinėms bazėms. Visos sąjunginės reikšmės gamyklos gamino produkciją SSRS.

Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų politikai padarytos okupacinės žalos faktą naudoja savireklamai ir Rusijos įskaudinimui. Nors gyventi vien praeitimi negalima. Reikia realiai žiūrėti faktams į akis. Rusija turi mums reikalingų dujų ir naftos, jos didžiulė rinka – mūsų maisto ir pramonės gaminiams. Tuo reikėtų pasinaudoti.

Visi žino stalinizmo padarytus nusikaltimus mūsų tautai. Nors Stalinas, būdamas gruzinas, nesigailėjo rusų tautos. Daugelis Rusijos žmonių praėjo kalėjimus ir lagerius. Daug žmonių buvo nužudyta, tame tarpe aukštų karininkų, partijos ir valstybės veikėjų. Iš buvusių Raudonosios armijos penkių maršalų trys buvo nužudyti Stalino įsakymu. Rusija dabar jau bando eiti kitu keliu.

Kai kurie mūsų politikai Lietuvos piliečius gąsdina Rusijos pavojumi. Nors esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, ir mums joks realus pavojus negresia. Tą ne kartą pabrėžė ir aukšti šių organizacijų pareigūnai.

Reikia pripažinti ir teigiamą Tarybų sąjungos vaidmenį. Vilniaus miestą bei jo kraštą atiduodant Lietuvai. Pasaulio galingieji jau buvo susitaikę su ta sąlyga, jog Vilnius ir Vilniaus kraštas Lenkijai priklauso teisėtai. O Lietuvos respublikos vyriausybė 1938 m. patenkinusi Lenkijos ultimatumą faktiškai atsisakė pretenzijų į Vilnių ir jo kraštą. Atėjo laikas realiai apskaičiuoti faktinę okupacijos žalą, rezultatus suderinti su Rusijos vyriausybe ir nustoti tuščiai reikalauti.



© Paulius Tumosa | 2010