"ŽVAIGŽDŽIŲ DIETA": GALINA DAUGUVIETYTĖ NUO ŠEŠERIŲ NEVALGO SRIUBŲ

Aktorė, režisierė Galina Dauguvietytė nugyveno ilgą, prasmingą gyvenimą. Mėtyta po visą pasaulį Galina galiausiai sugrįžo į Vilnių. Čia – jos tikrieji namai. Ir kaip ji pati sako, nei Amerikos didybė, nei nepaprastas Alpių grožis neprilygo Tėvynei.

Didžiausi ir, ko gero, nemaloniausi prisiminimai iš II pasaulinio karo. Be kraupių išgyvenimų dėl nuolat girdimų bombų sprogimų ir žmonių aimanų, Galina išgyveno dramą ir šeimoje. Jos tėvą Borisą Dauguvietį, vieną iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, vos nenužudė kartu su žydais. Galina prisimena: „Vokietmečiu mano tėvą atleido iš teatro. Jį atleido Juozas Ambrazevičius – Brazaitis. Todėl manau, kad J. Ambrazevičius buvo fašistas. Kodėl? Dėl to, kad mano tėvas vadovavo žydų teatrui, kuris turėjo būti sunaikintas kartu su žydais“.

„Tėvą išgelbėjo jo mokinė, kuri buvo kažkokio labai aukšto vokiečių pareigūno meilužė. Kadangi ji mėgo mano tėvą kaip savo mokytoją, tai ši pasiūlė mums iš Kauno persikelti į Joniškio rajone esančią Žagarę. Taip būtų buvę saugiau. Gyvenome Naryškinų dvare. Ten gimnazijos nebuvo. Todėl mokiausi Joniškyje“.
G. Dauguvietytė pamena, kad vaikystėje visada buvo storuliukė. „Būdama vaikas buvau labai stora. Aš labai daug valgiau. Mano tėvas buvo tikras komikas. Jis man sakydavo: „Geras tas mūsų vaikas. Vieną kartą tik per dieną valgo – ryte pradeda, o vakare baigia“, – šypsosi aktorė.

„Mano mamai Antano Smetonos laikais labai patikdavo žydų vaikų auklėjimas. O žydai savo vaikus labai valgydino. Pamenu, man visai mažai po pietų liepdavo suvalgyti grietinės indelį. Aš jos labai nemėgau“.
„Kartą, žaidžiant smėlio dėžėje, netyčia į grietinę pribyrėjo smėlio, todėl tą dieną man jos nereikėjo valgyti. Matyt, buvau nekvaila, nes kitą dieną tyčią į grietinę pripyliau smėlio“, – vaikystę prisimena Galina.

Per karą Galinos šeimai atvykus į Žagarę, ši nutarė sublogti – nauja mokykla, nauji draugai... „Mano mama labai gražiai rengėsi, gražiai ir mane puošė. Kai pradėjau eiti į gimnaziją ji man nupirko leopardo kailinukus. Bet buvau stora kaip statinė. Tai bernai man rėkdavo: „Tumba Afrika, tumba Afrika“.

„Ką reiškia jaunystės kvailumas... Dvaro šeimininkė buvo tikra gaspadinė – kiaušiniai, dešra, lašiniai ant stalo kvepėjo nuolat. O visur buvo badmetis. Ji žinojo, kad aš labai mėgstu biskvitinį tortą, todėl kiekvieną sekmadienį jo užsakydavo. Tai aš, būdama 14-15 metų, tą visą gerą maistą sode užkasdavau. Visur badmetis, o aš jį po žeme. Tokiu kvailu būdu bandžiau sulieknėti“, – pirmuosius antsvorio metimo bandymus prisimena G. Dauguvietytė.

Kadangi Galinos mokykla buvo už 30 km, tai mergina nusprendė minti dviratį. Penkis kartus per savaitę numindavo nemažą atstumą. „Visi drabužiai man tapo per dideli. Mano draugas sakydavo, kad atrodau kaip pakaba. Beje, tais laikais įdegis buvo nemadingas. Visi įdegusiais veidais buvo laikomi ne inteligentais, ponų tarnais, juodadarbiais. Visi slėpdavome veidus nuo saulės. Kad mano veidas liktų baltas, tai aš važiuodama dviračiu visą veidą išsitepdavau kalkėmis, su kuriomis batus tvarkydavo. Pasidarydavau iš tų kalkių košę, išsitepdavau marmūzę, kaklą, rankas ir važiuodavau dviračiu“.

Važinėdama dviračiu Galina numetė net 16 kg! Jos mama Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė nebuvo dukros mačiusi tris mėnesius. Pamačius visą išbalusią ir sublogusią ji ne juokais išsigando. Galima pamena: „Kai pamatė per langą, kad atvažiuoju dviračiu liekna kaip pakaba, veidas visas baltas, tai pradėjo mane iškart šert. Negalėjau nevalgyti, todėl pasisiuvau drobinį maišiuką, kurį kabindavausi po kaklu. Ir, kai pietų metu visi valgydavo, aš spjaudavau į tą maišiuką. Mano tėvas žinojo apie tai ir nuolat kvatojosi, mamai nieko nesakė. Ir, matyt, nuo to laiko gal skrandis susitraukė, gal kas ir daugiau neturėjau jokių antsvorio problemų“.

Galina gimnaziją baigė 16 metų. Eksternu į pirmąją gimnazijos klasę įstojo 9 metų. Kaip ji sako, iš pradžių nebuvo labai gera mokinė. Sunkiausia jai buvo aritmetika. Ji pasakoja: „Paskui, matyt, protelis atsigavo. O gimnaziją baigiau penketukais, tik vieną trejetą turėjau iš lotynų kalbos, kurią dėstė Sekmokas. Sako, kad jis energetikos ministro Arvydo Sekmoko tėvas. Bet Cicerono kalbą dar moku atmintinai“.

Tiesa, vieną kartą G. Dauguvietytė buvo šiek tiek papilnėjusi. Iš gastrolių su šokių ansambliu „Lietuva“ ji grįžo „pasitaisiusi“. Gastrolės su ansambliu vykdavo apie du mėnesius, turguose šokėjai pirkdavo kiaušinius, dešras, lašinius ir kitą sotų, gana riebų maistą. „O mano mama labai turėjo gražią figūrą. Ji sėdėdavo ir žiūrėdama į mane sakydavo: „Kokia tu karvė, matai kokia tu karvė... Pažiūrėk kaip tu atrodai. Kokia tu karvė...“. Ji mane pradėjo pielavoti. Tada pagalvojau, kad reikia mažiau valgyti. Nebuvo gastrolių, vėl grįžo įprastas maistas, tai buvęs svoris greitai sugrįžo“, – sako Galina.

Dabar moters pagrindinis maisto racionas – įvairios salotos, daržovės, žuvis. Daržoves ji valgo labai dažnai. „Jei ateitumėte pas mane pietų metu, tai atrodytų, kad valgo ne žmogus, o karvė. Ant stalo pas mane visada puikuojasi didžiausias dubuo šviežių daržovių“, – tikina Galina. Taip pat ji renkasi varškę, varškės sūrį. Be galo mėgsta prancūziškus sūrius, labiausiai – kamamberą. Juos pamėgo gyvendama Prancūzijoje su pirmuoju vyru prancūzų armijos gydytoju.

Galina negali gyventi be ledų: „Labai mėgstu ledus, nes tarp vaikų ir senių yra mažas skirtumas. Bet juos nuo vaikystės labai mėgau. Renkuosi gerus, riebius ledus, o ne kažkokį vandenėlį. Saldumynus aš retai valgau. Kartais gaunu dovanų saldainių dėžę. Tai aš ją ne po truputį suvalgau per kelias dienas, o visą sudoroju iškart. O paskui pusę metų galiu nežiūrėti į saldainius“.

Lašinių G. Dauguvietytė nevalgo, kartais renkasi parūkytą dešrą. Mėsą retai renkasi buvusi aktorė ir režisierė. „Niekada tėvams negalėjau pasakyti „Ne“. Bet vieną kartą esu tai pasakiusi. Būdama šešerių metukų pasakiau „Ne“ sriubai. Nuo tos dienos aš nevalgau jokios sriubos. Tai mane Kazio Binkio eilėraščiais bandė pamokinti mama. Ten yra toks sakinys: „Ne, nenoriu aš sriubos. Ne, nevalgysiu aš jos“. Po to seka dar kažkiek posmų, o gale eina sakinys: „O septintą dieną mirė“. Tai man personažo mirtis buvo kaip žuvytei lietsargis. O vyras, su kuriuo išgyvenau 43 metus, labai mėgdavo sriubą. Bet kokią aš ją virdavau! Ir neragaudama! Jei kas ateidavo pas mus į svečius ir paragaudavo sriubos, tai sakydavo, kad niekur nėra valgę tokios skanios sriubos“, – teigia Galina.

„Aš buvau nuostabi kulinarė. Zrazai, farširuoti viščiukai... Dabar neatsimenu kaip juos gaminau. Šiuo metu mano geriausia pagalbininkė – mikrobangų krosnelė. Parduotuvėje renkuosi tokį maistą, kad man nereiktų ilgai būti virtuvėje. Retai kada kepu ir verdu. Tik kalafiorus, cukinijas apverdu, o visas daržoves valgau nevirtas ir nekeptas. Labai pykstu ant vaistinių. Vaistininkės man nuolat bando įsiūlyti maisto papildų. Aš gyvenime niekada jų nenaudojau. Mano papildai – kalafiorai, brokoliai, morkos, cukinijos, svogūnai, česnakai“.

Aktorė nevalgo avienos, nemėgsta jos kvapo. O žuvį – su malonumu „Pamenu, kartą naktį pabudau ir pagalvojau, kad ilgai žuvies nevalgiau. Nuėjau prie šaldytuvo ir pamačiau, kad neturiu žuvies! Tai atsidariau šprotų dėžutę ir suvalgiau. Vistiek žuvis!“, – juokiasi Galina.

Ji sako, kad galbūt žino, kodėl taip žuvį mėgsta: „Mano tėviškė yra prie Lietuvos „apendicito“. Gyvenome Biržų rajone, prie Latvijos sienos, šalia Nemunėlio. Žvejojom ir meškerėmis, ir tinklais – juk jokių leidimų nereikėjo, kaip dabar. Tai valgydavome ir lynus, ir karpius“.

„Kartą mano tėtis padarė cementinį baseiną ir užveisė žuvų. Tai pagaudavo žuvies ir nešdavo gaspadinei. Dar dabar tas baseinas yra. Kas pamatydavo tą baseiną, tai pagalvodavo, kad Dauguvietis savo dukrai kvailei padarė baseiną maudytis, nors šalia pat yra Nemunėlis. Upės dugnas buvo ne kaip iš akmenų ar smėlio, bet kaip parketas. Pabėriau kartą gintaro karolius, tai kiekvieną gintarėlį pavyko surinkti. Vanduo buvo labai švarus“.

„Mano tėtis irgi labai mėgdavo žuvį. Aš jo klausdavau, kodėl jis žuvį valgo su okuliorais, tai atsakydavo: „Kad daugiau atrodytų“. Labiausiai mėgstu lyną. Man kiekviena žuvis yra skanu. Ir kilbukai skanūs. Tik lašišos nemėgstu. Lašiša patinka tik žalia ir sūdyta ant duonelės. Bet jei ji kepta ar kitaip paruošta, tai nevalgau“.

„Labai mėgstu antį. Bet į kinų restoraną manęs neįvesit. Nepatinka ir „Stiklių“ restorane. Man ten nejauku. Teko ten būti ne kartą. Ir su prezidento žmona Alma Adamkiene, su kuria esame pažįstamos nuo 1943 m., kai dar buvome mokinukės“.

O mėgstamiausias G. Dauguvietytės patiekalas – paprasti lietuviški balandėliai. Nemėgsta ji kečupo, bet renkasi aštrų čili padažą, kad net degintų burnoje! Dar Galina mėgsta labai šaltus šaltibarščius.

G. Dauguvietytės pusryčiai – malta kava ir, žinoma, cigaretės. Rūko ji nuo 17 metų. Į dieną surūko apie 3 cigaretes. Dažnai jos klausia, kodėl ji nemeta rūkyti. Pasirodo, jai jau net gydytojai nepataria mesti rūkyti, nes gali kilti bėdų dėl kraujo spaudimo. Tik pataria pamažinti cigarečių kiekį. „Anksčiau pakelio reikėdavo dienai, dabar jau ilgesniam laikui užtenka. Galų gale, mylėt nebenoriu, gert nebenoriu, jei dar atsisakysiu rūkyt, tai išvis neliks jokio malonumo. Na, kartais jei filmą žiūriu iki 2 val. nakties, tai daugiau parūkau. Aišku, dabar aš nerūkyčiau. Bet cigarečių ėmiausi ne iš raškažiaus, bet iš baimės karo metu. Papuolėme į fronto liniją“, – apie rūkalus pasakoja Galina.

Pietauja ji apie 13 val. Tai būna pirmasis jos pavalgymas. Po pietų, jau nuo jaunų dienų, maždaug nuo 17 metų, Galina eina popiečio miego. Taip darė ir jos tėvai, jei nedirbdavo ir nebūdavo repeticijose. Pirmojo komedijinio serialo „Petraičių šeimoje“ režisierė prisimena: „Visus savo darbus kino studijoje, televizijoje taip suorganizuodavau, kad galėčiau eiti pogulio. Mane visi prakeikdavo. Kai kūriau „Petraičių šeimoje“, tai dekoracijas statydavo nuo 8 val. iki 9 val. Nuo 9 val. iki 10 val. derindavo šviesas. Nuo 10 val. vykdavo repeticijos, o po to filmavimai. Viskas turėdavo būti padaryta, kad 14 val. aš jau būčiau laisva. Dekoracijų statytojai mane keikdavo“.

„Ir dabar aš nuo 14 val. iki 17 val. esu nedarbinga. Išjungiu visus telefonus. Su kuriais bendrauju, tai jie tą žino. O jei 15 val. randu praleistą skambutį, tai suprantu, kad koks žurnalistas iš žurnalo bandė prisiskambinti. Jei po pietų nepamiegu, tai aš naktį neužmiegu! Aš einu vėlai gultis, bet anksti keliuosi. Dažniausiai į lovą keliauju 12 val. nakties, o keliuosi 6 val., su saule. Vasarą kartais ir 5 val.“.

Kai Galina pabunda po popiečio miego visada sukremta obuolį ar bananą. Bet vakare ji pavalgo, kaip ji pati sako, daug. Tai būna apie 20 val. O būna kartais, kad pabudusi pusę antros nakties ji nueina prie šaldytuvo.
„Maistas man nerūpi. Man labiau rūpi skarmalai. Aš sergu skarmalyne. Nežinau kam visa tai paliksiu. Negaliu iš parduotuvės grįžt nenusipirkus kokio skarmalo. Čia jau liga. O kiek aš batų porų turiu!“, – apie drabužių manija pasakoja G. Dauguvietytė. „Aš buvau puiki mezgėja. Turėjau daug rūbų prisimezgusi. Viską išdalinau. Kartais pasižiūriu į vieną megztą drabužį ir susimąstau, kaip aš jį mezgiau. Nieko neprisimenu. Tik begalė virbalų ir siūlų užsilikę“.

„Kaip sako žmonės, aš turiu savo angelą. Man buvo daug malonumų gyvenime. Pasisekė darbe. Negaliu skųstis. Kai dalino jis pavydą, tai ar jis nepamatė manęs, ar kas... Šito jausmo gyvenime neturėjau. Gal todėl neturiu priešų. Pavydas sukelia intrigas, neapykantą vienas kitam. O kai neturi pavydo jausmo, tai nei tau svarbu, kaip kitas gyvena, nei tau svarbu, ar turi namą, nei tau svarbu, ar turi ypatingos rūšies mašiną. Man tas neturi jokios reikšmės“.

Pati Galina sako esą netikinti. Labiau ji tiki į mokslinius dalykus. „Mano bičiulis Vytautas Kernagis sakydavo: „Aš netikiu, kad dievulis sėdi ant debesėlio“. Bet žmogus turi į kažką tikėti. Aš greičiau esu stabmeldė. Kai atkūrus Nepriklausomybę sakydavau, jog noriu, kad mane sudegintų, tai visi aimanuodavo ir priekaištaudavo man. Aš jiems atsikirsdavau, kad visus karalius degindavo kartu su jų arkliais“. Beje, Galinos bute vis dar stovi urna su paskutiniojo vyro Jurgio pelenais. Su Jurgiu moteris išgyveno 43 metus.

„Labai buvau griežtai auklėjama mamos. Ji buvo griežta, o tėvui viską, ką aš dariau buvo gerai. Aš jam buvau pati gražiausia, pati maloniausia, pati protingiausia, pati talentingiausia. Mano tėvelis buvo visiška mamos priešingybė. Per savo amžių dirbdama kino studijoje, ansamblyje, televizijoje nemačiau tokių skirtingu žmonių, kaip mano tėtis ir mama. Aš atsigimiau į tėvą. O mama visą laiką mane ėdė, kad reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ji visada man liepdavo rinktis gerai apmokamą specialybę, jei vyrui kas nors atsitiktų, kad galėčiau save ir savo vaikus išlaikyti. Ačiū jai. Jei ne jos kieta ranka, tai nieko nebūčiau pasiekusi“.

Amerikoje Galinai didelį įspūdį paliko apkūnūs žmonės. Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Ji pasakoja: „Buvau Floridoje pas savo vieną pusbrolį, o Vašingtone – pas kitą. Taigi, amerikiečių mačiau daug. Ypač apkūnios yra juodaodės – atrodo, jauna mergina, bet jau užpakalis, tai kaip fortepijonas. Taip pat daug nutukusių vaikų. Ir Lietuvos vyrai yra labai nutukę. Na, šiek tiek mažiau dabar nei prieš septynerius metus. Bet, kai pasižiūrėdavai, tai visur nutukėliai, net Seime. Rekomenduočiau jiems mažiau valgyti. Labiausiai antsvorį įtakoja maistas“.

G. Dauguvietytė yra pamišusi dėl Formulės – 1. Jau 20 metų aktyviai domisi šia sporto šaka ir žiūri per televiziją. „Su vyru pradėjome žiūrėti iki beprotybės. Tiesiog nesveikai. Aš atsimenu jauną Michael Schumacher. Jau ir naujuosius lenktynininkus visus žinau. Dar mėgstu žiūrėti lengvąją atletiką. O dėl krepšinio nesu pamišusi. Ir kai manęs paklausė vienas portalas prieš Londono Olimpiadą, kelintą vietą duodu vyrų krepšinio komandai, tai atsakiau šeštą arba septintą. Žurnalistas tarsi priekaištavo: „Ką jūs, ką jūs?! Kodėl taip?“. Mieliau renkuosi futbolo varžybas. Aš ten suprantu viską. Jau seniai sergu už „Manchester United“. Krepšiniu gal nelabai domiuosi, nes jie ieško aukštaūgių. Krepšininkai yra ne tokie, kaip kiti. Tai kažkas antžemiška. Bet mėgstu sportą žiūrėti ir man nesvarbu, kokios spalvos ar tautos yra sportininkas. Man svarbiausia – asmenybė“.

Per Londono Olimpiadą G. Dauguvietytė sirgo už Laurą Asadauskaitę – Zadneprovskienę. „Be galo nervinausi, bėgau rūkyt dažnai, arbatą plikyti“.

„Kol žmogus gyvena, tol turi domėtis viskuo. Ir politika domiuosi. Man viskas įdomu. Vienintelis dalykas, kuris man keista – aš nemėgstu poezijos. Žinoma, patinka Algimanto Baltakio kūryba. Neįsivaizduojama be Aleksandro Puškino. Mano tėtis ne metrais skaičiuodavo, bet puškino posmų skaičiais – kokį nuotolį jis galėdavo nueiti perskaitydamas vieną posmą. Rasulo Gamzatovo visas knygas mėgstu. Jau net nekalbu apie Maironį, Salomėją Nerį. Tai – kalnas, ant kurio aš užaugau. Bet dabartinės poezijos aš nemėgstu“, – užbaigia G. Dauguvietytė.

SU KOKIA PASAULIO ĮŽYMYBE LABIAUSIAI NORĖTUMĖT PAPIETAUTI?

Che Guevara. Mėgstu narsius vyrus. Man nerūpi kokių jis pažiūrų.

Mitybos ekspertės Vaidos Samsonaitės komentaras

Ledai neatskiriamas vasaros desertas. Norintiems išvengti ledų didelio kiekio kalorijų rekomenduočiau riebius plombyro ledus pakeisti šerbetu arba į ledus, pagamintais iš sulčių. Praktikuojantys žaliavalgystę puikiai žino bananų ledus, kuriuos lengva pasigaminti namuose. Tereikia šaldytus bananus sutrinti smulkintuvu iki ledų masės. Galima įdėti šaldytų braškių. Bananai ir braškės puikus derinys.

Mėgstami režisierės balandėliai yra sveikas ir nekaloringas patiekalas. Galima pagaminti pagerintus balandėlius. Mėsos įdarui naudoti kalakutieną, įmaišyti virtų natūralių ryžių. Galiausiai susukti į kopūsto lapus, į puodą įdėti morkų, garnyrui. Sveika ir skanu.

Paulius Tumosa | lrytas.lt 2013.05.13 (foto: "Lietuvos Ryto")