EMIGRANTŲ DŽIAZO PROJEKTAS „THE GINAJAZZ“ RUOŠIA NAUJĄ ALBUMĄ

Dubline susikūrusi lietuvių emigrantų ir airių džiazo grupė „TheGinaJazz“ pasaulio publikai ketina pristatyti naują albumą. Diskas turėtų pasirodyti rudenį, o pardavinėjamas bus ir „iTunes“. Naujo albumo premjera numatyta radijo stotyje „BBC Ulster Radio“.

Dainininkė Gražina Gina Pūkaitė apie naujus įrašus sako: „Šiuo metu nauja medžiaga yra šlifuojama, styguojama. Nekantrauju naują albumą pristatyti rudenį. Vienas įsimintiniausių darbų bus „The Street View Catcher“. Tai – lietuviško folko ir spoken word mišinys“.

„Mūsų muzikoje nėra rėmų, ji nepanaši į popierinę dėžutę, kur viskas sudėliota pedantiškai ir švariai“, - apie savo kūrybą kalba dainininkė.

„Mums muzikoje reikia didelės erdvės“, - priduria pianistas Gediminas Karkauskas.Aktyviai koncertuojantys Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje muzikantai anaiptol nėra naujokai scenoje.

Vokalistė ir dainų autorė G. Pūkaitė dar būdama moksleivė pradėjo svaiginančią karjerą „Pop Centro“ imperijoje. Su grupėmis rengė koncertinius turnė po Lietuvą, kurių metu susirinkdavo tūkstančiai gerbėjų.Dabar profesionalių džiazo žurnalų Ginos balsas apibūdinamas „retu brangakmeniu“.

Gediminas Karkauskas yra vienas geriausių pianistų ir išskirtinis, ilgametę patirtį turintis kompozitorius Airijoje. Muzikantas jau dirbo su tokiomis tarptautinėmis žvaigždėmis, kaip Louise Stewart, Richie Buckley, Dave Fleming, Linley Hamilton, Stephen Davis ir Hugh Buckley. Kaip ir G. Pūkaitė, G. Karkauskas Lietuvą paliko prieš daugiau nei 10 metų, kad studijuotų muzikos subtilybių Dubline. Pianistas baigė Hagos Karališkąją akademiją ir įgijo magistro laipsnį. O šiek tiek vėliau nei prieš metus jie pradėjo mąstyti apie bendrą projektą.

„TheGinaJazz“ kontrabosu grojantis Cormac O’Brien yra vienas žymesnių vietos kontrabosininkų, koncertavęs su daugybe žymių Airijos muzikantų. O grupės būgnininkas Stephen Davis su „European Jazz Orchestra“ yra aplankęs kone visą Europą. Žurnalas „Jazzwise“ apie jį rašo: „Labai empatiškas atlikėjas su stipriu, stipriu perkusiniu balsu“.

Beje, pirmą kartą „TheGinaJazz“ Lietuvoje koncertavo praėjusią vasarą džiazo festivalyje „Broma Jazz“. Pasak kritikų, „įsiminė scenoje patirta inteligentiška garso kultūra ir organizuotumas – jie tiesiog sutverti intymiai kamerinei erdvei“.

Rudenį naują albumą kolektyvas žada pristatyti ir Nacionalinėje koncertų salėje Dubline. Vėliau seks pristatymo turas. Projektas „TheGinaJazz“ aplankys Belfastą, Dubliną, Londoną. Atvyks jie ir į Lietuvą, kur žada surengti ne vieną koncertą. Tikslios turo datos dar nėra žinomos.

Paulius Tumosa | lrytas.lt, delfi.lt 2015.03.27

AR NACIONALINĖ BIBLIOTEKA TAPS DAR VIENU AMŽIAUS PROJEKTU?

Vilniaus centre esančios Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos likimas nėra iki galo aiškus. Rekonstruota ir atnaujinta biblioteka turėjo atverti duris lankytojams dar 2011 m. Deja, statybų bendrovė „YIT Kausta“ nesugebėjo darbų atlikti laiku ir darbų terminas buvo atidėtas iki 2016 m.

Pastato lauko fasado ir aplinkos tvarkybos darbai bus vykdomi paskutiniu rekonstrukcijos etapo metu. Tiesa, užsitęsus rekonstrukcijos procesui, fasadą reikės renovuoti pilnai, o ne 50 proc. kaip buvo numatyta pradiniame projekte. Šiuo metu vyksta vidaus tinkavimo darbai, statomos pertvaros, baigiami įrengti komunikacinės sistemos, pradedami vykdyti apdailos darbai.

Pagal pradinę sutartį, rekonstrukcija turėjo būti baigta prieš ketverius metus, tačiau dėl nepakankamo finansavimo rekonstrukcijos sutartis su „YIT Kausta“ buvo pratęsta iki 2016 birželio 30 d. Visas rekonstrukcijos procesas baigsis tada, kai biblioteka gaus pakankamą finansavimą užbaigti visus statybinius ir vidaus įrengimo darbus.

„Labai tikimės, kad 2016 m., kurie bus paskelbti kaip bibliotekų metai, bus prioritetiškai vertinami Nacionalinės bibliotekos atžvilgiu, - vylėsi bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento direktotė Renata Surovec.

„Nepriklausomai nuo to, kad vyksta rekonstrukcija mūsų vizija nesikeičia – siekiame tapti strateginiu nacionalinės pažangos ir valstybės konkurencinio pranašumo kūrimo centru. Labai tikimės visos šalies palaikymo ir įvertinimo kaip svarbu kuo greičiau atsiveri“.

Paklausus, ar užsitęsus rekonstrukcijos darbams, M. Mažvydo biblioteka pajėgi aptarnauti visus 100 procentų, R. Surovec atsakė: „Nacionalinė biblioteka savo lankytojus aptarnauja pilnu pajėgumu: tiek virtualiai, tiek bibliotekos skaityklose. Vertiname kiekvieną, atėjusį į biblioteką, ir jam suteikiame visokeriopą pagalbą. Lygiuojamės į pasaulio bibliotekas, kurių strategijos ir veiklos pasižymi strateginių ir valdymo sprendimų kūrybiškumu, intelektinių paslaugų kokybe ir įvairove“.

Bendra bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos vertė siekia beveik 25 mln. eurų, iš jų statybos darbams „YIT Kausta“ – apie 17 mln. eurų. Iki šios dienos panaudota apie 14 mln. eurų. „YIT Kausta“ atsisakė pateikti komentarą šia tema.

Tuo tarpu Lietuvos Kultūros ministerijos viešųjų ryšių skyrius pateikė informaciją, kad valstybės biudžete yra planas skirti dar 7,12 mln. eurų siekiant užbaigti šį objektą 2016 m. Ar šios lėšos bus skirtos, paaiškės po biudžeto derybų, kai bus žinomas Valstybės investicijų programos limitas.

"ŽVAIGŽDŽIŲ DIETA": GALINA DAUGUVIETYTĖ NUO ŠEŠERIŲ NEVALGO SRIUBŲ

Aktorė, režisierė Galina Dauguvietytė nugyveno ilgą, prasmingą gyvenimą. Mėtyta po visą pasaulį Galina galiausiai sugrįžo į Vilnių. Čia – jos tikrieji namai. Ir kaip ji pati sako, nei Amerikos didybė, nei nepaprastas Alpių grožis neprilygo Tėvynei.

Didžiausi ir, ko gero, nemaloniausi prisiminimai iš II pasaulinio karo. Be kraupių išgyvenimų dėl nuolat girdimų bombų sprogimų ir žmonių aimanų, Galina išgyveno dramą ir šeimoje. Jos tėvą Borisą Dauguvietį, vieną iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, vos nenužudė kartu su žydais. Galina prisimena: „Vokietmečiu mano tėvą atleido iš teatro. Jį atleido Juozas Ambrazevičius – Brazaitis. Todėl manau, kad J. Ambrazevičius buvo fašistas. Kodėl? Dėl to, kad mano tėvas vadovavo žydų teatrui, kuris turėjo būti sunaikintas kartu su žydais“.

„Tėvą išgelbėjo jo mokinė, kuri buvo kažkokio labai aukšto vokiečių pareigūno meilužė. Kadangi ji mėgo mano tėvą kaip savo mokytoją, tai ši pasiūlė mums iš Kauno persikelti į Joniškio rajone esančią Žagarę. Taip būtų buvę saugiau. Gyvenome Naryškinų dvare. Ten gimnazijos nebuvo. Todėl mokiausi Joniškyje“.
G. Dauguvietytė pamena, kad vaikystėje visada buvo storuliukė. „Būdama vaikas buvau labai stora. Aš labai daug valgiau. Mano tėvas buvo tikras komikas. Jis man sakydavo: „Geras tas mūsų vaikas. Vieną kartą tik per dieną valgo – ryte pradeda, o vakare baigia“, – šypsosi aktorė.

„Mano mamai Antano Smetonos laikais labai patikdavo žydų vaikų auklėjimas. O žydai savo vaikus labai valgydino. Pamenu, man visai mažai po pietų liepdavo suvalgyti grietinės indelį. Aš jos labai nemėgau“.
„Kartą, žaidžiant smėlio dėžėje, netyčia į grietinę pribyrėjo smėlio, todėl tą dieną man jos nereikėjo valgyti. Matyt, buvau nekvaila, nes kitą dieną tyčią į grietinę pripyliau smėlio“, – vaikystę prisimena Galina.

Per karą Galinos šeimai atvykus į Žagarę, ši nutarė sublogti – nauja mokykla, nauji draugai... „Mano mama labai gražiai rengėsi, gražiai ir mane puošė. Kai pradėjau eiti į gimnaziją ji man nupirko leopardo kailinukus. Bet buvau stora kaip statinė. Tai bernai man rėkdavo: „Tumba Afrika, tumba Afrika“.

„Ką reiškia jaunystės kvailumas... Dvaro šeimininkė buvo tikra gaspadinė – kiaušiniai, dešra, lašiniai ant stalo kvepėjo nuolat. O visur buvo badmetis. Ji žinojo, kad aš labai mėgstu biskvitinį tortą, todėl kiekvieną sekmadienį jo užsakydavo. Tai aš, būdama 14-15 metų, tą visą gerą maistą sode užkasdavau. Visur badmetis, o aš jį po žeme. Tokiu kvailu būdu bandžiau sulieknėti“, – pirmuosius antsvorio metimo bandymus prisimena G. Dauguvietytė.

Kadangi Galinos mokykla buvo už 30 km, tai mergina nusprendė minti dviratį. Penkis kartus per savaitę numindavo nemažą atstumą. „Visi drabužiai man tapo per dideli. Mano draugas sakydavo, kad atrodau kaip pakaba. Beje, tais laikais įdegis buvo nemadingas. Visi įdegusiais veidais buvo laikomi ne inteligentais, ponų tarnais, juodadarbiais. Visi slėpdavome veidus nuo saulės. Kad mano veidas liktų baltas, tai aš važiuodama dviračiu visą veidą išsitepdavau kalkėmis, su kuriomis batus tvarkydavo. Pasidarydavau iš tų kalkių košę, išsitepdavau marmūzę, kaklą, rankas ir važiuodavau dviračiu“.

Važinėdama dviračiu Galina numetė net 16 kg! Jos mama Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė nebuvo dukros mačiusi tris mėnesius. Pamačius visą išbalusią ir sublogusią ji ne juokais išsigando. Galima pamena: „Kai pamatė per langą, kad atvažiuoju dviračiu liekna kaip pakaba, veidas visas baltas, tai pradėjo mane iškart šert. Negalėjau nevalgyti, todėl pasisiuvau drobinį maišiuką, kurį kabindavausi po kaklu. Ir, kai pietų metu visi valgydavo, aš spjaudavau į tą maišiuką. Mano tėvas žinojo apie tai ir nuolat kvatojosi, mamai nieko nesakė. Ir, matyt, nuo to laiko gal skrandis susitraukė, gal kas ir daugiau neturėjau jokių antsvorio problemų“.

Galina gimnaziją baigė 16 metų. Eksternu į pirmąją gimnazijos klasę įstojo 9 metų. Kaip ji sako, iš pradžių nebuvo labai gera mokinė. Sunkiausia jai buvo aritmetika. Ji pasakoja: „Paskui, matyt, protelis atsigavo. O gimnaziją baigiau penketukais, tik vieną trejetą turėjau iš lotynų kalbos, kurią dėstė Sekmokas. Sako, kad jis energetikos ministro Arvydo Sekmoko tėvas. Bet Cicerono kalbą dar moku atmintinai“.

Tiesa, vieną kartą G. Dauguvietytė buvo šiek tiek papilnėjusi. Iš gastrolių su šokių ansambliu „Lietuva“ ji grįžo „pasitaisiusi“. Gastrolės su ansambliu vykdavo apie du mėnesius, turguose šokėjai pirkdavo kiaušinius, dešras, lašinius ir kitą sotų, gana riebų maistą. „O mano mama labai turėjo gražią figūrą. Ji sėdėdavo ir žiūrėdama į mane sakydavo: „Kokia tu karvė, matai kokia tu karvė... Pažiūrėk kaip tu atrodai. Kokia tu karvė...“. Ji mane pradėjo pielavoti. Tada pagalvojau, kad reikia mažiau valgyti. Nebuvo gastrolių, vėl grįžo įprastas maistas, tai buvęs svoris greitai sugrįžo“, – sako Galina.

Dabar moters pagrindinis maisto racionas – įvairios salotos, daržovės, žuvis. Daržoves ji valgo labai dažnai. „Jei ateitumėte pas mane pietų metu, tai atrodytų, kad valgo ne žmogus, o karvė. Ant stalo pas mane visada puikuojasi didžiausias dubuo šviežių daržovių“, – tikina Galina. Taip pat ji renkasi varškę, varškės sūrį. Be galo mėgsta prancūziškus sūrius, labiausiai – kamamberą. Juos pamėgo gyvendama Prancūzijoje su pirmuoju vyru prancūzų armijos gydytoju.

Galina negali gyventi be ledų: „Labai mėgstu ledus, nes tarp vaikų ir senių yra mažas skirtumas. Bet juos nuo vaikystės labai mėgau. Renkuosi gerus, riebius ledus, o ne kažkokį vandenėlį. Saldumynus aš retai valgau. Kartais gaunu dovanų saldainių dėžę. Tai aš ją ne po truputį suvalgau per kelias dienas, o visą sudoroju iškart. O paskui pusę metų galiu nežiūrėti į saldainius“.

Lašinių G. Dauguvietytė nevalgo, kartais renkasi parūkytą dešrą. Mėsą retai renkasi buvusi aktorė ir režisierė. „Niekada tėvams negalėjau pasakyti „Ne“. Bet vieną kartą esu tai pasakiusi. Būdama šešerių metukų pasakiau „Ne“ sriubai. Nuo tos dienos aš nevalgau jokios sriubos. Tai mane Kazio Binkio eilėraščiais bandė pamokinti mama. Ten yra toks sakinys: „Ne, nenoriu aš sriubos. Ne, nevalgysiu aš jos“. Po to seka dar kažkiek posmų, o gale eina sakinys: „O septintą dieną mirė“. Tai man personažo mirtis buvo kaip žuvytei lietsargis. O vyras, su kuriuo išgyvenau 43 metus, labai mėgdavo sriubą. Bet kokią aš ją virdavau! Ir neragaudama! Jei kas ateidavo pas mus į svečius ir paragaudavo sriubos, tai sakydavo, kad niekur nėra valgę tokios skanios sriubos“, – teigia Galina.

„Aš buvau nuostabi kulinarė. Zrazai, farširuoti viščiukai... Dabar neatsimenu kaip juos gaminau. Šiuo metu mano geriausia pagalbininkė – mikrobangų krosnelė. Parduotuvėje renkuosi tokį maistą, kad man nereiktų ilgai būti virtuvėje. Retai kada kepu ir verdu. Tik kalafiorus, cukinijas apverdu, o visas daržoves valgau nevirtas ir nekeptas. Labai pykstu ant vaistinių. Vaistininkės man nuolat bando įsiūlyti maisto papildų. Aš gyvenime niekada jų nenaudojau. Mano papildai – kalafiorai, brokoliai, morkos, cukinijos, svogūnai, česnakai“.

Aktorė nevalgo avienos, nemėgsta jos kvapo. O žuvį – su malonumu „Pamenu, kartą naktį pabudau ir pagalvojau, kad ilgai žuvies nevalgiau. Nuėjau prie šaldytuvo ir pamačiau, kad neturiu žuvies! Tai atsidariau šprotų dėžutę ir suvalgiau. Vistiek žuvis!“, – juokiasi Galina.

Ji sako, kad galbūt žino, kodėl taip žuvį mėgsta: „Mano tėviškė yra prie Lietuvos „apendicito“. Gyvenome Biržų rajone, prie Latvijos sienos, šalia Nemunėlio. Žvejojom ir meškerėmis, ir tinklais – juk jokių leidimų nereikėjo, kaip dabar. Tai valgydavome ir lynus, ir karpius“.

„Kartą mano tėtis padarė cementinį baseiną ir užveisė žuvų. Tai pagaudavo žuvies ir nešdavo gaspadinei. Dar dabar tas baseinas yra. Kas pamatydavo tą baseiną, tai pagalvodavo, kad Dauguvietis savo dukrai kvailei padarė baseiną maudytis, nors šalia pat yra Nemunėlis. Upės dugnas buvo ne kaip iš akmenų ar smėlio, bet kaip parketas. Pabėriau kartą gintaro karolius, tai kiekvieną gintarėlį pavyko surinkti. Vanduo buvo labai švarus“.

„Mano tėtis irgi labai mėgdavo žuvį. Aš jo klausdavau, kodėl jis žuvį valgo su okuliorais, tai atsakydavo: „Kad daugiau atrodytų“. Labiausiai mėgstu lyną. Man kiekviena žuvis yra skanu. Ir kilbukai skanūs. Tik lašišos nemėgstu. Lašiša patinka tik žalia ir sūdyta ant duonelės. Bet jei ji kepta ar kitaip paruošta, tai nevalgau“.

„Labai mėgstu antį. Bet į kinų restoraną manęs neįvesit. Nepatinka ir „Stiklių“ restorane. Man ten nejauku. Teko ten būti ne kartą. Ir su prezidento žmona Alma Adamkiene, su kuria esame pažįstamos nuo 1943 m., kai dar buvome mokinukės“.

O mėgstamiausias G. Dauguvietytės patiekalas – paprasti lietuviški balandėliai. Nemėgsta ji kečupo, bet renkasi aštrų čili padažą, kad net degintų burnoje! Dar Galina mėgsta labai šaltus šaltibarščius.

G. Dauguvietytės pusryčiai – malta kava ir, žinoma, cigaretės. Rūko ji nuo 17 metų. Į dieną surūko apie 3 cigaretes. Dažnai jos klausia, kodėl ji nemeta rūkyti. Pasirodo, jai jau net gydytojai nepataria mesti rūkyti, nes gali kilti bėdų dėl kraujo spaudimo. Tik pataria pamažinti cigarečių kiekį. „Anksčiau pakelio reikėdavo dienai, dabar jau ilgesniam laikui užtenka. Galų gale, mylėt nebenoriu, gert nebenoriu, jei dar atsisakysiu rūkyt, tai išvis neliks jokio malonumo. Na, kartais jei filmą žiūriu iki 2 val. nakties, tai daugiau parūkau. Aišku, dabar aš nerūkyčiau. Bet cigarečių ėmiausi ne iš raškažiaus, bet iš baimės karo metu. Papuolėme į fronto liniją“, – apie rūkalus pasakoja Galina.

Pietauja ji apie 13 val. Tai būna pirmasis jos pavalgymas. Po pietų, jau nuo jaunų dienų, maždaug nuo 17 metų, Galina eina popiečio miego. Taip darė ir jos tėvai, jei nedirbdavo ir nebūdavo repeticijose. Pirmojo komedijinio serialo „Petraičių šeimoje“ režisierė prisimena: „Visus savo darbus kino studijoje, televizijoje taip suorganizuodavau, kad galėčiau eiti pogulio. Mane visi prakeikdavo. Kai kūriau „Petraičių šeimoje“, tai dekoracijas statydavo nuo 8 val. iki 9 val. Nuo 9 val. iki 10 val. derindavo šviesas. Nuo 10 val. vykdavo repeticijos, o po to filmavimai. Viskas turėdavo būti padaryta, kad 14 val. aš jau būčiau laisva. Dekoracijų statytojai mane keikdavo“.

„Ir dabar aš nuo 14 val. iki 17 val. esu nedarbinga. Išjungiu visus telefonus. Su kuriais bendrauju, tai jie tą žino. O jei 15 val. randu praleistą skambutį, tai suprantu, kad koks žurnalistas iš žurnalo bandė prisiskambinti. Jei po pietų nepamiegu, tai aš naktį neužmiegu! Aš einu vėlai gultis, bet anksti keliuosi. Dažniausiai į lovą keliauju 12 val. nakties, o keliuosi 6 val., su saule. Vasarą kartais ir 5 val.“.

Kai Galina pabunda po popiečio miego visada sukremta obuolį ar bananą. Bet vakare ji pavalgo, kaip ji pati sako, daug. Tai būna apie 20 val. O būna kartais, kad pabudusi pusę antros nakties ji nueina prie šaldytuvo.
„Maistas man nerūpi. Man labiau rūpi skarmalai. Aš sergu skarmalyne. Nežinau kam visa tai paliksiu. Negaliu iš parduotuvės grįžt nenusipirkus kokio skarmalo. Čia jau liga. O kiek aš batų porų turiu!“, – apie drabužių manija pasakoja G. Dauguvietytė. „Aš buvau puiki mezgėja. Turėjau daug rūbų prisimezgusi. Viską išdalinau. Kartais pasižiūriu į vieną megztą drabužį ir susimąstau, kaip aš jį mezgiau. Nieko neprisimenu. Tik begalė virbalų ir siūlų užsilikę“.

„Kaip sako žmonės, aš turiu savo angelą. Man buvo daug malonumų gyvenime. Pasisekė darbe. Negaliu skųstis. Kai dalino jis pavydą, tai ar jis nepamatė manęs, ar kas... Šito jausmo gyvenime neturėjau. Gal todėl neturiu priešų. Pavydas sukelia intrigas, neapykantą vienas kitam. O kai neturi pavydo jausmo, tai nei tau svarbu, kaip kitas gyvena, nei tau svarbu, ar turi namą, nei tau svarbu, ar turi ypatingos rūšies mašiną. Man tas neturi jokios reikšmės“.

Pati Galina sako esą netikinti. Labiau ji tiki į mokslinius dalykus. „Mano bičiulis Vytautas Kernagis sakydavo: „Aš netikiu, kad dievulis sėdi ant debesėlio“. Bet žmogus turi į kažką tikėti. Aš greičiau esu stabmeldė. Kai atkūrus Nepriklausomybę sakydavau, jog noriu, kad mane sudegintų, tai visi aimanuodavo ir priekaištaudavo man. Aš jiems atsikirsdavau, kad visus karalius degindavo kartu su jų arkliais“. Beje, Galinos bute vis dar stovi urna su paskutiniojo vyro Jurgio pelenais. Su Jurgiu moteris išgyveno 43 metus.

„Labai buvau griežtai auklėjama mamos. Ji buvo griežta, o tėvui viską, ką aš dariau buvo gerai. Aš jam buvau pati gražiausia, pati maloniausia, pati protingiausia, pati talentingiausia. Mano tėvelis buvo visiška mamos priešingybė. Per savo amžių dirbdama kino studijoje, ansamblyje, televizijoje nemačiau tokių skirtingu žmonių, kaip mano tėtis ir mama. Aš atsigimiau į tėvą. O mama visą laiką mane ėdė, kad reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ji visada man liepdavo rinktis gerai apmokamą specialybę, jei vyrui kas nors atsitiktų, kad galėčiau save ir savo vaikus išlaikyti. Ačiū jai. Jei ne jos kieta ranka, tai nieko nebūčiau pasiekusi“.

Amerikoje Galinai didelį įspūdį paliko apkūnūs žmonės. Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Ji pasakoja: „Buvau Floridoje pas savo vieną pusbrolį, o Vašingtone – pas kitą. Taigi, amerikiečių mačiau daug. Ypač apkūnios yra juodaodės – atrodo, jauna mergina, bet jau užpakalis, tai kaip fortepijonas. Taip pat daug nutukusių vaikų. Ir Lietuvos vyrai yra labai nutukę. Na, šiek tiek mažiau dabar nei prieš septynerius metus. Bet, kai pasižiūrėdavai, tai visur nutukėliai, net Seime. Rekomenduočiau jiems mažiau valgyti. Labiausiai antsvorį įtakoja maistas“.

G. Dauguvietytė yra pamišusi dėl Formulės – 1. Jau 20 metų aktyviai domisi šia sporto šaka ir žiūri per televiziją. „Su vyru pradėjome žiūrėti iki beprotybės. Tiesiog nesveikai. Aš atsimenu jauną Michael Schumacher. Jau ir naujuosius lenktynininkus visus žinau. Dar mėgstu žiūrėti lengvąją atletiką. O dėl krepšinio nesu pamišusi. Ir kai manęs paklausė vienas portalas prieš Londono Olimpiadą, kelintą vietą duodu vyrų krepšinio komandai, tai atsakiau šeštą arba septintą. Žurnalistas tarsi priekaištavo: „Ką jūs, ką jūs?! Kodėl taip?“. Mieliau renkuosi futbolo varžybas. Aš ten suprantu viską. Jau seniai sergu už „Manchester United“. Krepšiniu gal nelabai domiuosi, nes jie ieško aukštaūgių. Krepšininkai yra ne tokie, kaip kiti. Tai kažkas antžemiška. Bet mėgstu sportą žiūrėti ir man nesvarbu, kokios spalvos ar tautos yra sportininkas. Man svarbiausia – asmenybė“.

Per Londono Olimpiadą G. Dauguvietytė sirgo už Laurą Asadauskaitę – Zadneprovskienę. „Be galo nervinausi, bėgau rūkyt dažnai, arbatą plikyti“.

„Kol žmogus gyvena, tol turi domėtis viskuo. Ir politika domiuosi. Man viskas įdomu. Vienintelis dalykas, kuris man keista – aš nemėgstu poezijos. Žinoma, patinka Algimanto Baltakio kūryba. Neįsivaizduojama be Aleksandro Puškino. Mano tėtis ne metrais skaičiuodavo, bet puškino posmų skaičiais – kokį nuotolį jis galėdavo nueiti perskaitydamas vieną posmą. Rasulo Gamzatovo visas knygas mėgstu. Jau net nekalbu apie Maironį, Salomėją Nerį. Tai – kalnas, ant kurio aš užaugau. Bet dabartinės poezijos aš nemėgstu“, – užbaigia G. Dauguvietytė.

SU KOKIA PASAULIO ĮŽYMYBE LABIAUSIAI NORĖTUMĖT PAPIETAUTI?

Che Guevara. Mėgstu narsius vyrus. Man nerūpi kokių jis pažiūrų.

Mitybos ekspertės Vaidos Samsonaitės komentaras

Ledai neatskiriamas vasaros desertas. Norintiems išvengti ledų didelio kiekio kalorijų rekomenduočiau riebius plombyro ledus pakeisti šerbetu arba į ledus, pagamintais iš sulčių. Praktikuojantys žaliavalgystę puikiai žino bananų ledus, kuriuos lengva pasigaminti namuose. Tereikia šaldytus bananus sutrinti smulkintuvu iki ledų masės. Galima įdėti šaldytų braškių. Bananai ir braškės puikus derinys.

Mėgstami režisierės balandėliai yra sveikas ir nekaloringas patiekalas. Galima pagaminti pagerintus balandėlius. Mėsos įdarui naudoti kalakutieną, įmaišyti virtų natūralių ryžių. Galiausiai susukti į kopūsto lapus, į puodą įdėti morkų, garnyrui. Sveika ir skanu.

Paulius Tumosa | lrytas.lt 2013.05.13 (foto: "Lietuvos Ryto")

"ŽVAIGŽDŽIŲ DIETA": LIESĄ VARŠKĘ KASDIEN VALGANTIS ROKAS PETKEVIČIUS ŽINO, KĄ REIŠKIA DIETA

„Žiniukas“ – taip galima trumpai apibūdinti žurnalistą Roką Petkevičių. Žinias Lietuvos televizijoje vaikinas pradėjo skaityti būdamas 25 metų. Daugiau nei šešerius metus karščiausias naujienas jis apžvelgia TV3 eteryje. Tačiau karjerą medijoje Rokas pradėjo mokydamasis 8 klasėje.

Aktyvus mokinys pradėjo vesti radijo laidą paaugliams. Tačiau be žurnalistikos vaikinas jau tada žavėjosi teatru, opera. Galiausiai Roko mama perkalbėjo sūnų pamiršti menus ir stoti į žurnalistiką.

Jis jai dėkoja už tai iki šiol. Mamos dėka R. Petkevičių televizorių ekranuose matome jau 20 metų.
Tarp Roko mėgstamiausių užsiėmimų – rūpintis šeimos paveldėtu dvaru ir jo sode augančiomis gėlėmis. „Mano tėvas labai domėjosi floristika. Sovietmečiu gaudavo žurnalus apie gėles iš Vakarų. Matyt, iš jo ir paveldėjau didelį domėjimąsi gėlėmis“, – teigia R. Petkevičius.

Atgavus dvarą, Roko tėvas architektas suformavo nepaprastą dvaro kraštovaizdį su retų rūšių medžiais, krūmais, gėlėmis.

Žurnalistas yra didelis gurmanas. „Pagal horoskopą esu Jautis. Jaučiams svarbu komfortas, jie būna gurmanai. Toks tikrai esu aš. Mano ženklas yra labai žemiškas ir pats mėgstu labai žemiškus dalykus. Jautieną – tai pat“, – šypsosi Rokas.

Jis labai mėgsta gerą vyną. Žiemą renkasi raudoną vyną, o vasarą – baltą. „Baltas vynas yra daug lengvesnis, gaivesnis. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado vyno kultūra, kad ji sparčiai plėtojasi. Smagu, kad yra daug specializuotų parduotuvių, vyninių, kur gali ragauti gerą vyną, vyksta daug renginių, susijusių su vynu. Manau, kad vynas Lietuvoje turėtų nurungti degtinę ir kitus stipriuosius gėrimus. Ateity bus kaip išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Vyno kultūra dar turi skverbtis pas mus“.

Rokas valgo maždaug penkis kartus per dieną. Bent taip jis stengiasi daryti – geriau po mažiau, bet dažniau. „Nemėgstu prisivalgyt per tris prisėdimus ir prisipūsti. Nes kai prisivalgai, tai nori tik miego. Rytas prasideda nuo didelio puodelio balintos kavos. Pietums – šilta sriuba ir antras patiekalas, pavyzdžiui koks nors kepsnys su daržovėmis. O vakarienei žuvis, salotos ar kitas lengvesnis maistas“.

R. Petkevičius atskleidė, kaip jam pavyksta pavakarieniauti vedant dvi žinias per vieną vakarą. Jis sako: „Vakarieniauju tarp pirmųjų ir antrųjų žinių. Televizijoje yra šauni virtuvėlė, kur gali pasišildyti maistą. Po vakarienės neapsieinu be pasukų gėrimų. Šiaip visko daug geriu, išskyrus vandens. Vanduo man nėra labai skanu. Nebent tai būtų gazuotas mineralinis vanduo iš Gruzijos“.

Žinių vedėjas atskleidė, kad vaikystėje turėjo bėdų dėl antsvorio. Tačiau tai nutiko dėl per didelio močiutės rūpinimosi. „Gimęs svėriau 3,5 kg. Atitikau visas „klasikines“ kūno proporcijas. Vėliau mama susirgo onkologine liga. Dėkui Dievui, ji dabar gyva ir sveika. Gydytis mama vyko į Maskvą. Ilgai ji ten prabuvo. Tuomet mane prižiūrėjo močiutė. O ši mane labai lepino“.

„Kaip ir visos močiutės, mane puolė be galo daug maitinti. Tapau „riebuilis“ vaikas. Kai pakeičiau mokyklą, buvo labai nemalonu į naują klasę ateiti tokiam putlučiui. Paauglystėje susitvarkė viskas, nes atsirado daugiau judėjimo. Bet niekada nebuvau iš „nendrelių“. Mokykloje nešiojau 48 dydžio kostiumą, o dabar – 50-ą“.

Vienu metu Rokas labai susirūpino savo antsvoriu. Maždaug 2004 m. jis puolė intensyviau lankyti sporto salę, daryti kardio pratimus, reguliavo savo mitybą. „Tai nebuvo drastiška dieta, nes manau, jog tokios dietos naudos atneša tik tam kartui, o kai baigi laikytis jos, tai kilogramai grįžta su kaupu. Reikia kompleksiškai save suimti į nagus, jei nori palaikyti gerą fizinę formą, nesusigadinti širdies, nesusenti anksčiau laiko ir būti energingam. Visų pirma reikia kuo daugiau judėti, lankyti sporto klubą, bet po treniruotės, atėjus alkiui, neprisivalgyti cepelinų, nepiktnaudžiauti kitu ne itin sveiku maistu“, – teigia Rokas.

„Labai geras dalykas yra kardio treniruokliai ir važiavimas dviračiai. Žiemą minu sporto salėje, o vasarą mėgstu važinėtis gatvėmis. Labai džiaugiuosi, kad mano kolegė Vlada Musvydaitė yra labai entuziastinga sporto reikalais. Atrodo, kad ji viena yra penkiuose asmenyse. Tai užveda tave patį. Neseniai ji televizijoje sukūrė laidų ciklą „Sportuok su žvaigžde“. Kiekvienoje laidoje ji pristatydavo vis kitą sporto šaką, supažindindavo su tos sporto šakos profesionalu, kas yra labai įdomu žiūrovui“.

„Taip pat į laidą įtraukdavo įžymius žmones, kurie turėdavo sportuoti prieš kameras. Aš irgi buvau toje laidoje. Myniau dviračiu 20 km distanciją. Buvo labai smagu. Susipažinau su tam tikromis metodikomis, pavyzdžiui, jei pavargsti, tai nereikia staigiai sustoti ir stovėti. Pasirodo, reikia mažinti krūvį, o po to vėl didinti. Supratau, jog natūralu ir, jei kraujospūdis pakyla, sužinojau koks yra apšilimas važiuojant dviračiu, kokie būna dviračiai. Kiekvieną kartą sunku pradėti, bet po poros valandų tu džiaugiesi, kad tai padarei“.

Gerų rezultatų tada jis pasiekė per pusmetį. Numetė 10 kg. R. Petkevičius sako, kad jautėsi labai gerai. Tuo metu jis mažino angliavandenių kiekį, nevalgė miltinių patiekalų, bulvių, makaronų. „Mėsą, daržoves, vaisius galima valgyti, kaip įprasta. Tai buvo į Atkinsono dietą panaši dietą. Nusipirkau knygą apie šią dietą. Labai smagu laikytis dietos, nes ne tik pasiekti rezultatai būna smagiausias dalykas, bet smagu ir ugdyti valią. Bet reikia laikytis tos sistemos, nes kai atleidi vadeles, po to vėl gali svoris sugrįžti. Turiu patarimą visiems – nereikia pulti radikaliai keisti savo mitybos įpročių. Stebuklas neįvyksta per tris dienas“.

Po to žurnalistas vėl palengva priaugo prarastus kilogramus. „Atleidau vadeles. Dabar noriu vėl pradėti mesti svorį. Labai domiuosi šiauriniu ėjimu. Šis dalykas mane visada labai domino. Norėčiau pradėti. Tik vis neužtenka laiko. Bent taip save bandau pateisinti“, – pasakoja Rokas.

„Dar vienas laiko žudikas – internetas. Labai ilgą laiką namuose neturėjau interneto. Buvau net nusiteikęs priešiškai. Interneto man užteko darbe. Bet jį įsivedžiau. Pagalvojau, kad turiu turėti kompiuterį, internetą. Juk reikia tvarkytis savo elektroninį paštą, susimokėti mokesčius. Negaliu sakyti, kad tapau kompiuterio vergu, tačiau jis atima daugiau laiko. Tada mažiau lieka laiko sportui, bet užtenka laiko pavarstyti šaldytuvą. Nes kai pradedi naršyti internete, bendrauti „Skype“, užkandžiavimas būna labai malonus dalykas. O tada ir kilogramai auga“.

„O aš darbe turiu pagundų aparatą. Tai – saldainių, bulvių traškučių prikimštas aparatas, kuris visus mus vilioja. Apie 15-17 val. kolegos į jį vis dažniau šnairuoja. Matyt, saldumynas yra kaip koks serotoninas, kaip teigiamas hormonas. Juk, sakoma, kad šokoladas nuotaiką pakelia“, – šypsosi Rokas.

Rokas labai mėgsta šviežiai spaustas morkų, apelsinų ir greipfrutų sultis, mėlynes. Jis sako: „Morkos ir mėlynės ypač gerai akims. Kai nuolat dirbi prie kompiuterio, o studijoje stiprios lempos, tai akims nėra tai į naudą. O mano regėjimas 120 proc. Šiek tiek padeda tėvų genai. Morkų sultis kas antrą dieną geriu dažniausiai kokiame prekybos centre, kuriame jas spaudžia. Mėlynes vasarą visada valgau šviežias, o žiemą geriu džiovintų mėlynių arbatą. Tai labai sveikas gėrimas. Vasarą dar kartais išgeriu burokų ar salierų sultis. Man tai labai skanu. Didelis malonumas, kai gali įkalt vitaminų stiklinę“.

Be to, vyras mielai valgo liesą varškę. Kasdien ją valgo. Ypač varškę Rokas mėgsta pusryčiams: „Įpilu šiek tiek lieso pieno, kad varškė sprangi nebūtų. Jogurtas turi daug krakmolo, kuris tukina, konservantų, todėl tai ne pats geriausias maisto produktas rytui. O varškė man jį pakeičia. Su varške mėgstu susimaišyti šiek tiek medaus arba bananą. Labai geri tie klasikiniai pieno produktai, kurie gaminami dešimtmečiais. Dabar daug produktų ne su riebalais, o su angliavandeniais. Galbūt ir modifikuotų“.

O lietuviškos virtuvės maistas R. Petkevičiui yra per daug sunkus. Anot jo, tai – aktyvų fizinį darbą dirbančio žmogaus maistas, bet ne ofisuose sėdinčio darbuotojo. „Tokia virtuvė nebuvo populiari Lietuvos bajorų tarpe. Cepelinus, bulvių plokštainį, vėdarus valgė tik valstiečiai. Miesto virtuvėje didelę įtaką padarė vokiečių, lenkų ir rusų virtuvės. Bet pasidžiaukime, kad mes turime daugiau virtuvės paveldo negu latviai“.

„Lietuvių tradicijos yra tokios, kad reikia nuolat valgyti. Net svečiai iš užsienio raginami penkis kartus užkąsti. Ir dar po penkis kartus įpilama. Lietuvoje tai yra madinga. Net mano tėvelis koldūnus užkąsdavo su duona. Kaune giminės karbonadus užpildavo dideliu kiekiu sviestu. Vis kad būtų sočiau. Mes esame šiauriečiai, spirgais užsipilame gausiai“.

„Rūpintis savimi, savo sveikata yra labai šiuolaikiška. Jei daugelis tą darytų, tai ir gyvenimo trukmė būtų daug ilgesnė. Mano giminėje buvo atvejų, kai žmonės piktnaudžiaudavo riebiais karbonadais, o rezultatas – didelis antsvoris, aukštas cholesterolis bei širdies problemos ir 54 metų mirtis. Dabar gal mažiau kas valgo tokį maistą, bet nueina į kinų restoraną. Venkite kinų restoranų! Ten visi patiekalai plaukia riebaluose, naudotuose daugybę kartų. Naudojama labai daug krakmolo, konservantų, sojos padažų, cukraus. Tai gali būti gana skanu, bet tie, kurie nori sumažinti savo kūno svorį, turėtų aplenkti tokius restoranus“.

„Sako, kad lietuviai, lyginant su amerikiečiais, dar visai neblogai atrodo, yra judrūs. Net nemanau, kad europiečiai taps kaip amerikiečiai. Europa turi didelius šarvus, vidinę apsaugą. Kiek teko keliauti po senosios demokratijos šalis, tai matyti kaip labai vertinamas nacionalinis identitetas. Net ir mažosios tautos nesusimaišys. Europos neužvaldys amerikietiškos tradicijos. Žinoma, kažkiek jų bus, bet nereikia dėl to pergyventi“, – teigia Rokas.

O ir ūkininkų turgeliais jis yra nusivylęs. „Dažnai jų produkcija nėra gera. Medus būna apsicukravęs, duonos gaminiai sudžiūvę. Ūkininkų turgeliuose galėtų būti aukštesnė prekybos kultūra ir kokybė. Užsienio turgeliuose tu gauni būtent tą tikrą naminį produktą, o pas mus Lietuvoje dar labai skiriasi gaminių kokybė, viskas labiau sukomercinta. Prekybos centruose esanti produkcija ne ką prastesnė. Yra ir nešaldytos mėsos, šviežių vaisių ir daržovių, pieno, duonos“.

„Tavo skrandis nėra šiukšlių dėžė. Labai skanus ekologiškas maistas, kuriuo galiu pasilepinti nuvykęs pas savo mamą. Ji augina daug daržovių, sode nepurškiami jokie chemikalai. Taip pat po kiemą laksto vištos su viščiukais, žąsys, antys, todėl būna gardžios mėsos ir naminių kiaušinių. Visa tai turi savo skonį. Naminis maistas be galo skiriasi nuo maisto produktų, esančių parduotuvėse. Bet kaimiško pieno nemėgstu. Net paties marinuotas šašlykas iš naminės mėsos yra visai kitokio skonio, aromato“.

„Sakoma, kad storas žmogus yra geras žmogus. Turime aibę holivudiškų komedijų, kuriuose vaidina linksmi storuliai. Turime mylėti visus. Man šaipymasis iš storų žmonių nepatinka. Turime būti tolerantiški. Dručkiai gali su savimi susitvarkyti – tereikia judėti daugiau ir rūpintis savo mityba. Bet kartais būna medžiagų apykaitų problemos. Tuomet reikia eiti pas specialistus. Ir nesakau, kad eiti į privačias klinikas ir mokėti didelius pinigus. Aš pats naudojuosi valstybine sveikatos sistema ir esu tuo patenkintas. Visi gydytojai poliklinikose gali paaiškinti, kokios yra mitybos problemos, kokia yra taisyklinga mitybos piramidė“.

„Visos bėdos prasideda nuo to, kai žmogus negauna ko labai nori. Ir jeigu jis gyvena santarvėje pats su savimi tokiu, kokiu yra, tai tada galbūt nieko nereikia keisti. Tada pasaulis tampa gražus savo įvairove“, – mintį apie antsvorį užbaigia R. Petkevičius.

SKAITYTOJAMS REKOMENDUOČIAU ŠĮ RECEPTĄ:

Steikas per minutę. Supjaustome jautienos išpjovą piršto pločio griežinėliais. Tuomet mėsą išmušame iki 0,5 cm storumo. Dedame į įkaitintą keptuvę ir kiekvieną pusę pakepame po 30 sek. Apvertus vieną pusę, ant jos apibarstome druska, šiek tiek cukraus ir malūnėliu stambiau sumaltų pipirų (smulkiai sumalti pipirai netinka). Valgome su traškiomis plėšytomis ledo salotomis, kurios sumaišytos su smulkintais agurkais, vyšniniais pomidorais, paprika, alyvuogių aliejuje. Užsikandame prancūzišku batonu arba čiabata duonele ir užsigeriame raudonu vynu arba granatų sultimis.

- SU KOKIA PASAULIO ĮŽYMYBE LABIAUSIAI NORĖTUMĖT PAPIETAUTI?

- Kadangi esu katalikiškos šalies gyventojas, tai visai būtų įdomu papietauti su popiežiumi. Bet charizmatiškasis Jonas Paulius II jau miręs, todėl rinkčiausi Vatikano virtuvės šefą. Manau, kad Vatikano virtuvėje yra išlikę daug tradicijų, net paslapčių. Man tai atrodo mistiška.

Paulius Tumosa | lrytas.lt 2013.06.24 (foto: "Lietuvos Ryto")

"ŽVAIGŽDŽIŲ DIETA": SERŽUI GANDŽUMIANUI MĖSOS SKYRIUS ATSIDUODA MORGU

Vienam pirmųjų dizainerių Lietuvoje armėnui Seržui Gandžumianui mūsų šalis turėjo būti tik tarpinė stotelė tarp Rytų ir Vakarų. Atvykęs į Lietuvą 1990 m. būsimasis dizaineris įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Kartu su juo mokėsi būsimieji Lietuvos mados grandai – Sandra Straukaitė, Ramunė Piekautaitė ir Julija Janus (buvusi Julija Žilėnienė).

Po ketverių metų, baigęs drabužių dizaino specialybę, Seržas turėjo patraukti kitur tačiau čia jis užsibuvo. Galų gale, Lietuva atgavo nepriklausomybę, tad viskas tapo daug paprasčiau.

Jaunystėje S. Gandžumianas aktyviai treniravosi karatė, buvo didžėjus. Dabar jis dėsto vienoje Vilniaus kolegijoje ir garsina Lietuvos vardą užsienio mados pasaulyje.

Galbūt gali pasirodyti keista, tačiau atvykęs į Lietuvą, S. Gandžumianas tapo vegetaru. Tačiau vegetarizmas prasidėjo neiškarto. Pirmiausia jis atsisakė kiaulienos. Po to sekė jautiena. Galiausiai Seržas valgė tik vištieną arba kalakutieną. Tačiau prieš 2002 m. jis paskutinį kartą paragavo šios mėsos. „Atsibodo kramtyti vištieną kaip kokią gumą – žinome, kokia šiais laikais vištiena... Prieš dešimtmetį kinų restorane paskutinį kartą suvalgiau vištienos. Tai buvo paskutinis kartas, kada ragavau mėsą. Bet jau ir tuomet mėsą valgiau retai – porą kartų į mėnesį“, – pasakoja S. Gandžumianas.

Seržui buvo toks periodas, kai parduotuvėje jis negalėjo praeiti net pro mėsos skyrių. „Kartą jaunystėje draugas nuvedė mane į morgą, tai tas pats kvapas man buvo juntamas einant pro parduodamą mėsą. Patikėkite, mėsos skyriuje yra toks pats kvapas kaip morge. Ir jokie prieskoniai man jo negali užmušti“, – atvirauja dizaineris.

Mėsos jis visai nepasiilgsta. Tik kartą vienas jo pažįstamas darė vištienos tabaka. Tuomet tas specifinis tabaka kvapas jam sukėlė vaikystės prisiminimus, kuomet giminaičiai Armėnijoje ruošdavo šį patiekalą. Tai buvo nostalgija. Tačiau pačios vištienos jis nenorėjo paragauti. Uostydamas patiekalą su mėsa Seržas visada užuodžia atminty įsirėžusį morgo kvapą.

„Kadaise drabužių kompanija „Sisley“ leido žurnalą, kuriame kartu su kolekcijomis jie įdėdavo šokiruojančias mėsos nuotraukas, pavyzdžiui, milžinišką mėsos gabalą, nupjautą kruviną karvės galvą ar kiaulės koją. Taip vegetarizmo šalininkai iš „Sisley“ palaikė ne tik vegetarus, bet parodė, kad jie savo gaminiuose nenaudoja tikro kailio ar odos. Daugelis skaitytojų mėsėdžių tapo vegetarais“, – džiaugiasi vegetaras Seržas. Beje, jis pats savo drabužiuose nenaudoja kailio ir odos. Paskutinį kartą tikrą odą naudojo prieš daugiau nei 10 metų.

S. Gandžumianas mano, kad maistas yra mūsų sveikatos pagrindas. Ką mes įsidėsime į burną, nuo to priklausys mūsų pasekmės. Seržas pasakoja: „Nuo senų laikų užsiminėjau joga. Joga skatina nevartoti visų maisto produktų. Tu turi būti žvalus, lankstus. Viskas turi veikt normaliai“.

Nors karatė treneriai jaunystėje Seržui sakydavo, kad reikia valgyti mėsą, tačiau jis jos nedaug valgė. Vietoj jų vaikinas rinkosi baklažanus. Jie man atstodavo mėsą.

Anksčiau iki 12 val. Seržas nieko neimdavo į burną. „Mano organizmas miegojo. Jei nesinori, tai ir nereikia valgyti. Dabar pusryčiauju, dažniausiai ryte renkuosi avižinę košę. Bet ne kiekvieną rytą valgau pusryčius. Jei vakare pavalgau sunkesnio maisto, tai ryte visai nevalgau“, – teigia Seržas. Jam kartais per dieną užtenka pavalgyti tik du kartus. Pirmą kartą rimčiau užkanda apie 14-15 val., o vakare nugriebia kokius du bananus.

„Ajurveda sako, jei vakare pavalgai daugiau, tai ryte gali nevalgyti. Nes organizmas dar bendrauja su maistu. Ajurvedoje nėra badavimo dienos. Čia priimtina paroje atsisakyti vieno pavalgymo. Tai reiškia, kad turi badauti ne visą dieną, tačiau vieną dienos dalį – nevalgyti arba pusryčių, arba pietų, arba vakarienės. Taip daug paprasčiau ir lengviau. Badauti visą dieną tinka ne visiems“, – apie besilaikomus metodus kalba Seržas.

Maisto S. Gandžumianas nekepa ir netroškina. Tik lavašą šiek tiek pašildo. Visas jo maistas yra žalias. Didžiausią maisto pagrindą sudaro vaisiai ir daržovės. Geria jis tik šiltą japonišką žaliąją arbatą.

Kiekviena Seržo diena neapsieina be avokado. „Man avokadai atstoja bulves. Mėgstu daugelį daržovių, išskyrus kalafiorus. Nemėgstu svogūnų, česnakų, kitų produktų, kurie skatina dujų kaupimąsi. Pupelių ir žirnių pateikimas labai priklauso nuo jų paruošimo. Dar mėgstu lęšius su salotomis ir indiškais prieskoniais garam masala. Lęšius galima ir nevirti. Vakare tereikia užpilti šiltu vandeniu ir ryte jie bus kaip išvirę“, – gudrybes dėsto mados guru.

O kai prieš daugiau nei 20 metų Seržas atvažiavo į Lietuvą ir paragavo cepelinų, tai šie jam pasirodė kaip labai sunkus maistas. „Po tokio maisto norisi tik eit miegot. Ajurveda sako, kad reikia valgyti tai, ką sukūrė gamta. Arba tokius dalykus, iš kurių susikūrė gyvybė, pavyzdžiui, ankštiniai produktai, sėklos“.

S. Gandžumianą dažnai galime sutikti ir turguje. Čia jis stengiasi pirkti daržoves. Svarbiausia jam daržovių ir vaisių sezoniškumas – žiemą geriau rinktis saulėje džiovintus pomidorus. O vasarą gėrybių stalas būna pilnas. Bet rudenį grybų Seržas nevalgo: „Grybuose naudingų medžiagų beveik nėra. Be to, grybai yra labiau ne maistas, o parazitai. Anksčiau valgydavau marinuotus grybus, tačiau dabar kartais suvalgau tik kiniškus grybus, nes jų sudėtis kitokia“.

Lavašas – vienintelis miltinis maisto produktas, kurį vartoja Seržas. Į jį jis sudeda įvairias pjaustytas daržoves, pagardina savo gamintu padažu. O geriausias padažas salotoms – iš šalto spaudimo alyvuogių aliejaus, pageidautina iš Kretos, balzamiko acto, baziliko, petražolių.

„Toks mano maitinimasis tikrai neatsieina brangiau. Kai pažiūriu, kiek išleidžia ne vegetarai, tai man pasidaro baisu. Mitas, kad vegetaru būti reikia didelių pinigų. Reikia iš nieko mokėt padaryt skanų patiekalą. O tai paprasta. Ir nereikia per daug valgyti. Pagal maisto pramonę visi turime daug valgyti, kad jiems neštume pelną, tačiau žmogui užtenka tikrai daug mažiau“.

Būdamas 18 m. S. Gandžumianas svėrė 65 kg, o dabar jam virš 40 m., o sveria tuos pačius 65 kg. Nusiskundimų dėl svorio vyras niekada neturėjo.

Besisukdamas mados pasaulyje neretai jis susiduria su itin lieknais žmonėmis. „Paryžiuje esu matęs anoreksija sergančią merginą. Tai buvo labai baisus vaizdinys. Dažniausiai būna atvirkščiai – per daug įmitusios merginos nori tapti manekenėmis. Žinau daug merginų, kurios teisingai valgydamos numetė papildomus kilogramus ir tapo sėkmingomis manekenėmis. Būna, kad ateina 18-metė panelė su vaikiškais išmatavimais. Aš kuriu drabužius moterims, o ne 10-metėms. Tai visiškas absurdas“, – teigia Seržas.

„Turėjau kelias klientes, kurios buvo apkūnios. Todėl tenka kurti drabužius ir moteriškėms, turinčios antsvorį. Kai dalyvavau „Lietuvos šokių dešimtuke“ per tris mėnesius numečiau 2 kg. Mano veide tas labai matėsi – mano akys ir žandai įdubo, atrodžiau ne kaip. O ant storų žmonių kartais ir 15 kg numetimas tampa nepastebimu reiškiniu. Ateina moteriškė, pasigiria, kad numetė 15 kg, o aš tik žiūriu ir nesuprantu, kodėl nematau nė menkiausio pokyčio“, – šypsosi dizaineris.

O apie nutukėlius Seržas turi griežtą nuomonę. Jis pasakoja: „Aš manau, kad nutukę žmonės yra ligoniai. Tai yra nesveiko maitinimosi blogi įpročiai. Tokie žmonės net naktį valgo. Dieną jie laikosi dietos, o naktį lekia prie šaldytuvo. Besaikis valgymas yra ir psichologinė problema. Turiu draugę, kuri nėra stora, tiesiog putlutė mergina su moteriškomis formomis. Anksčiau ji valgydavo naktį. Tai yra priklausomybė maistui. Maistas tampa kaip narkotikas. Vėliau jai prasidėjo sveikatos problemos“.

„Tačiau ir yra kitų niuansų. Aš net skaičiau, kad amerikiečių mokslininkai išsiaiškino, jog jei nėščia moteris patyrė stresą arba laikėsi dietos, badavo ar gyveno badmečiu, tai jos vaikas bus linkęs į nutukimą. Smegenys užprogramuoja organizmą kaupti riebalus, kurie būtų panaudoti atėjus badui, nors gali maisto niekada ir netrūkti. Žmogus būna lyg užprogramuotas.

Galų gale yra dar viena priežastis – tai sudedamosios maisto produktų dalys. Aš labai mėgstu sūrį. Kasdien jį valgau. Pasirodo, sūryje yra medžiagos, labai panašios į morfijų. Sūris man tapo lengvu narkotiku“.

Maisto kultūra S. Gandžumianui yra labai svarbu, nes valgyti jam yra vienas iš gyvenimo malonumų. „Kuo maloniau tu valgai, kuo aplinkui yra mažiau pašalinių trukdžių, tuo sveikiau tu gyveni. Valgant neturi būti įjungtas televizorius ar burzgianti skalbimo mašina. Aš pasileidžiu gražią muziką ir pietauju. Mėgaujuosi akimirka“.

„Jei yra šalia kitas žmogus, tai jis neturi būti piktas ar suirzęs. Su piktu žmogumi geriau nevalgyti. Labai svarbus maisto priėmimo laikas. Visada turi valgyti tam tikromis valandomis, tarkime aš pietauju tarp 14 ir 16 val. Vakarieniauju apie 19 val. Jei praleidžiu šį laiką, tai stengiuosi ir nevalgyti, o laukiu kito laiko. Jei nevalgau pusryčių, tai pietus galima paankstinti keliomis valandomis. Arba geri arbatą, vandenį. Labai sotus pasijunti nuo vandens su geru šaukštu medaus“, – savo metodiką pasakoja Seržas.

Per dieną jis išgeria apie 1,5-2 l vandens. Tačiau dizaineris mano, kad rekomendacija visiems išgerti po 2 l vandens per dieną nėra visai teisinga. „Paimkime ispaną, kuris nuolat karštyje prakaituoja ir atšiaurų lietuvį. Tikėtina, kad ispanas išgers dar ir daugiau nei 2 l vandens, o lietuviui toks vandens gėrimas gali baigtis ir blogiau – problemomis su širdimi. Nereiktų gerti, jei nejauti troškulio. Kai labai karšta išgeriu ir 3 l vandens“, – vandens paslaptis atskleidžia S. Gandžumianas.

Seržas turi griežtą nuomonę ir apie tradicinę mediciną. Anot jo, tradicinė medicina irgi yra blogai. Vyras teigia, jog nebūtina iškart bėgti pirkti vaistus, prikimštų cheminių medžiagų. „Po dažno naudojimosi chemija vėl tampame ligoniais, tik galbūt jau kitų organų. Farmacijos įmonėms, vaistinėms tai atneša pelną. Nepatogu turėti sveiką žmogų. Iš sveiko žmogaus reikia padaryti nesveiką, kad iš nesveiko žmogaus galėtum vėl daryti sveiką“, – teigia vyras.

„Anksčiau Ajurvedos gydytojas būdavo teisiamas, jei žmogus susirgdavo. Ajurvedos terapeutas profilaktiškai daro viską, kad pacientas nesusirgtų. Žinoma, jis gauna pinigus, turi šeimų ratą ir rūpinasi visų jų sveikata. Lietuvoje taip pat yra tokių Ajurvedos gydytojų. Be abejonės chirurgija, kiti specialistai šiuo atveju jau būtini. Tačiau vėl gi, pagalvokime, kas priveda žmogų iki to, kad jam reikia operuoti širdį, kepenis ar inkstus...“.

Netradicinės medicinos pagalba Seržas išsigydė artritą. Dizaineris pasakoja, kad jis turėjo gydytoją Kaune, kuris jam patiko dėl savo netradicinio mąstymo. Jis buvo vieno žinomiausių Lietuvos gydytojo sūnus.

Seržui gydytojas atskleidė, kad jo tėvas yra pasakęs, jog norint būti gydytoju reikia bent ketverius metus pagyventi kaime. Jei sugebi išgydyti žmones be vaistų, tuomet tu tapsi tikru gydytoju. Seržo gydytojas taip ir padarė. Šis jam pasakė, kad palengvins jo savijautą iki tam tikro etapo, o jei norės ir toliau gerai jaustis, turės nuolat vartoti vaistus. „Aš sutikau. Iš tikrųjų man geriau pasidarė. Tačiau gėriau ne tik žoleles, bet ir tabletes. Gydymas sustojo, prasidėjo tik vaistų gėrimas. Tačiau po tam tikro laiko šie vaistai nebepadeda, reikia stipresnių, brangesnių. Supratau, kad dabar aš nešu pelną farmacijos kompanijai. Aš pasiūliau mažinti dozes, tačiau gydytojas nesutiko. Mečiau vaistus ir kreipiausi į Ajurvedos gydytoją“, – prisiminimais dalinasi Seržas.

Šis jam davė mažų valgomų kamuoliukų, kurie baisiai smirdėjo. O smarvė kilo iš karvės mėšlo. Pasirodo, Ajurvedoje karvės mėšlas naudojamas konservavimui. „Mano žmona net bėgdavo iš kambario, kai atidarydavau šių vaistų dėžutę – kambarys labai pasmirsdavo. Iš tiesų, pradėjus gerti tuos paslaptingus rutuliukus, mano organizmas maistą pradėjo pasisavinti daug greičiau ir lengviau, ryte nebeliko rankų pirštų paralyžiaus, kurį sukeldavo artritas“, – prisimena Seržas.

Po mėnesio artrito požymiai jau buvo beveik išnykę, tačiau reikėjo kamuolius vartot dar du mėnesius, po to padaryti trejų mėnesių pertrauką, o tada vartoti dar trejus mėnesius. Nuo 2005 m. jokių problemų dėl artrito S. Gandžumianas nebeturi.

„Nuvažiavau į Indiją pažiūrėti kaip gaminami tie smirdantys kamuoliukai. Nuvykęs į Ajurvedos kliniką ir užėjęs į specialią patalpą, pamačiau visą žilą, vos matantį seneliuką. Jis pasilenkęs prie stalo trina apie 15 rūšių žoleles ir kalba mantras. Taigi, tos maldos, žalumynai ir karvės mėšlas man padėjo išsigydyti artritą!“, – džiaugiasi dizaineris.

Vėliau S. Gandžumianas susidomėjo kinų medicina. Net baigė 3 metų kursus. „Kinų medicina sako, kad žmogaus organizmą balansuoja stichijos – medis, metalas, vėjas, ugnis, vanduo, žemė. Dėka energijos šios stichijos subalansuojamas. Ta energija įeina per tam tikrus kūno taškus. Akupunktūros adatos veikia tarsi antenos. Kai įbedi adatą, tai leidi tai energijai gerai tekėti. Tų taškų žmogaus kūne yra apie 300 000, bet pagrindinių taškų nėra tiek daug. Jei skauda galvą, tai pats ją ir pagydau. Tiesiog su pirštais masažuoju tam tikrus taškus. Ir tai tikrai padeda, nereikia jokių vaistų“.

„Jei yra kažkas rimčiau nepuolu iškart gerti antibiotikų. Pasitikiu homeopatiniais vaistais. Beje, gaminti homeopatinius vaistus jau taip pat neša pelną. Vis daugiau žmonių renkasi tokius vaistus“, – tikina Seržas.

Sveiko gyvenimo propaguotojas S. Gandžumianas dažniau aplanko ne gimtąją Armėniją, bet tolimąją Ameriką. Niujorke gyvena jo tėvai ir sesuo. Kaskart nuskridus jis pagalvoja apie galimybę kurti už Atlanto, tačiau dizainerį atbaido viena mintis – viską reikės pradėti nuo pradžių.

Bet į Armėniją jis grįš. Neilgam. Tik parodyti vaikams pietinę Užkaukazę – tą vietą, kur gimė jų tėvas.


Paulius Tumosa | lrytas.lt 2013.06.24 (foto: "Lietuvos Ryto")