Paulius Tumosa :: www.PauliusTumosa.lt

2012 m. kovo 24 d., šeštadienis

KAIP IŠSIMYLĖTI?

Kalbėti apie išsimylėjimą reiškia kalbėti apie meilę. O su meile sunkumų ir problemų neturėtų būti. Įsivaizduokite mylintį žmogų – jis džiaugiasi, dalinasi šiuo džiaugsmu su aplinkiniais, atranda džiaugsmą aplinkoje – mato pasaulį per „rožinius akinius“ ir pan. Tačiau neretai atsitinka taip, kad jauti meilę „į vienus vartus“.


Koks galėtų būti situacijos scenarijus? Pirmiausiai gimsta meilės jausmas. Po to žmogus nukreipia šį jausmą į mylimą žmogų, tačiau nieko nevyksta, nėra atgalinio ryšio. Būna pauzė. Tuo metu bėga laikas, meilė niekur nedingsta, ji kaupiasi, perpildo „širdį“, ji pakyla, užvaldo protą (žmogus keliasi su ta mintimi), išsiveržia per ašaras; per tą laiką žmogus daro pavienius žingsnius mylimo link, flirtuoja ir mylimasis jo neatstumia, elgiasi draugiškai, bet nemyli. Kartais įsimylėtas asmuo net neįtaria, kad jį kažkas įsimylėjo. Žmogus, norėdamas išstumti šį jausmą, dažnai kreipiasi pas psichologą, išsiaiškina, kad geriausias būdas meilės jausmui atsikratyti – išgyventi jį. Kartais nutinka ir blogesnių atvejų, kuomet žmogus žaloja save ar renkasi savižudybę.

Psichologas Tadeuš Chaleckij pakomentuoja šią sunkią būklę ir pateikia kelis patarimus kaip ištrinti iš širdies meilę žmogui, kuris nejaučia to paties jam, o galbūt net nežino, kad kažkas jį myli. „Pirmiausia, reikėtų atsakyti sau į klausimą: ar mylimas žmogus nepriklausomas, ar jis jūsų nuosavybė? Ir jei jis nepriklausomas, tai jis gali elgtis taip, kaip jis nori, tame tarpe ir nemylėti jūsų! Antras dalykas apie kurį reikėtų pagalvoti: o kas yra meilė? Atsakymų gali būti daug, jie individualūs, jų pagrindą sudaro egoistinis noras turėti įsimylėtą žmogų šalia, dėl ko ir kyla sunkumų – įsimylėtas žmogus nesuteikia man to paties“, – problemą aiškina Tadeuš Chaleckij.

Kai žmogus įsisąmonina, kas yra meilė, jam kyla klausimas: kaip elgtis? Čia mums puikiai pasitarnaus J. V. Getės posakis: „Elkitės su žmonėmis kaip su tais, kokiais jie galėtų būti, ir jie taps tokiais, kokiais jie gali būti“. Tai veikimo vektorius. „Yra dar viena kliūtis, kurią reikės įveikti – gėda. Žinote kada suaugę pradeda pasitikėti vaiku? Tuomet, kai pas vaiką susiformuoja gėda. Ši psichologinė būsena užtikrina, kad vaikas elgsis taip, kaip norės suaugę. Penkerių metų vaikui gėdos jausmas labai gerai žinomas. Taigi, gėda reguliuoja mūsų elgesį – patirtis ilgametė. Kuomet žmogus pradeda elgtis su mylimu kaip su mylimuoju, tai pradeda jausti ir tas mylimasis, pastebi aplinkiniai, plinta kalbos, net pats mylimasis liežuvauja – žmogų užvaldo gėda. Būtina iš anksto žinoti kaip suvaldyti šią psichologinę būseną“, – sako psichologas.

Pradėkime nuo sąvokos. Gėda – tai mano elgesio neatitikimas manosios „Aš-koncepcijos“ elgesio modeliui, t.y. neatitikimas mano žinojimui kaip aš turiu elgtis. Iš čia kyla klausimas: kaip aš turiu elgtis... (konkrečioje situacijoje)? Nustatome konkretų elgesį ir po to klausiame savęs: kas įrodo, kad turiu elgtis būtent taip? Būtent nenuginčijami įrodymai mano žinojimo teisingumo, tarsi kitaip aš pražūčiau. Jeigu jūs suradote tokius įrodymus, tai dar paklauskite savęs: o teisia kas?

„Jeigu jūs atliksite šią įsisąmoninimo procedūrą, tai gėda atliks savo funkciją – būti žmogaus elgesio reguliatoriumi, taip prisidedant prie jo gerovės lyginant „Aš-koncepcijos“ turinį su realybe ir pašalinant nefunkcionalius elgesio modelius“, – pridūrė psichologas Tadeuš Chaleckij.

Pabaigai Tadeuš Chaleckij pateikė vieną metaforą: „ Galima stebėtis, grožėtis, domėtis prabangiais namais, na tai įdomu, bet jei jūs nežinote kaip tokį namą nusipirkti – tai jokios naudos. Pasivaikščiokite prabangių namų kvartale – pakils nuotaika. Puiku! Taip ir su išsimylėjimu. Ne taip svarbu kaip „stogą rauna“ dėl įsimylėjimo, kaip svarbu žinoti kaip „jį išlaikyti siaučiant uraganui Meilė“.

© Paulius Tumosa | 2012.03 Lietuvos Rytas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą