PELKĖ NEDŽIŲSTA (BE LIETUVIŠKŲ RAIDŽIŲ)

Pelke nedziusta. Viesojo sektoriaus klampynei reikalinga melioracija. Bet kas ja darys? Bejege valdzia su bedante valsybes kontrole? Tikrai ne...Reikia slubo vokiecio su lazda, bet ir vokietis dabar, varzomas bespalvio Europos Sajungos politeso, jau nebe tas...
Del to pirmoji zinute keistina i tokia : "Klampaus socialinio sambuvio kaltininkes yra beviltiskos biudzeto z...(...)(toliau kaip ir pirminame variante). Juk jei butu konfliktas - butu judejimas, kol kas jo nera, yra tik buvis, imitavimas, lesu isisavinimas, bereiksmiai projektai, konferencijos, tinginyste, arogancija, nepotizmas, rysiai, klanai ir t.t. ir t.t Sanaudos visam tam zenkliai virsija gaunama nauda, sukurtas gerybes.
Ziuriu stai dabar internete kiek Lietuveleje institutu, kuriu pavadinime zodziai: socialinis, pilietinis, demokratinis ar siaip koks "soc". Kiek paleidziama i pasauli aukstuju mokyklu socialines krypties absolventu? Bet koks paradoksaliai zemas politinis, pilietinis, socialinis (bendrai visoks) samoningumas! Kodel? Todel kad turinys uzgoztas formos. Merkantiliniai intereseliai auksciau visko. Legionai biudzeto islaikytiniu - mazai darbininku ir tikru kureju, nesislepianciu po paternalistines valstybes sparneliu!

Statant Karaliaučiuje atominę elektrinę, pažeidžiamas Potsdamo susitarimas?

Šių metų pradžioje kaimyninės valstybės – Rusija ir Baltarusija – paskelbė oficialius planus ir pradėjo statyti naujas atomines elektrines Lietuvos Respublikos pasienyje: prie Ragainės Karaliaučiaus srityje ir Ašmenos rajone Baltarusijos teritorijoje. Šie faktai sukėlė didelį Lietuvos Respublikos vadovų, pareigūnų, piliečių bei visuomeninių ir politinių organizacijų rūpestį, nepasitenkinimą ir protestus.

Dauguma atkreipė dėmesį į problemą, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos tik keliolikos kilometrų atstumu nuo Lietuvos sienos statomos atominės elektrinės kelia didžiulį ekologinį ir radiacinį pavojų visai Lietuvos Respublikos teritorijai.

Statant atominę elektrinę Karaliaučiaus srityje, pažeidžiamas 1945 metų rugpjūčio 2 d. Antrojo Pasaulinio karo nugalėtojų valstybių vadovų pasirašytas Potsdamo susitarimas. Pagal jį Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos administravimui tik laikinai - iki dar ligi šiol neįvykusios Taikos konferencijos. Todėl Rusijos Federacija, neturėdama suvereniteto teisių į šią teritoriją, valdo ją neteisėtai ir neturi teisės statyti jokių tokio masto strateginių objektų. Be to, tokiam objektui statyti turėtų būti duotas Lietuvos Respublikos leidimas, kadangi ši teritorija yra etninė lietuvių tautos žemė nuo seniausių laikų ir niekados nėra priklausiusi Rusijai.

„Analogiška padėtis susidariusi ir su į rytus nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos Baltarusijos Respublikos statoma atomine elektrine. Pagal iki šiol galiojančią 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos Taikos sutartį lietuvių etninės žemės su Ašmenos rajonu ir kita teritorija buvo priskirtos Lietuvos Respublikai ir nepriklausė de jure neegzistavusiai Baltarusijos valstybei“, - teigia Mažosios Lietuvos reikalų taryba.

„Tokia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos vyriausybių vykdoma politika gali sukelti tarptautinį nestabilumą ir kitų valstybių atžvilgiu“, – teigiama Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pareiškime, kurį pasirašė MLRT pirmininkas Vytautas Šilas.

ANTANO BOSO ŽMONAI BUS ATLIKTAS CEZARIO PJŪVIS?

Verslininko Antano Boso (54) žmona Daina (39) vyrui sugalvojo originalią gimtadienio dovaną. Sklando gandai, kad birželio 10 d., kuomet Bosui sueis 55-eri, Daina padovanos vaikelį – tą dieną jai tariamai bus atliktas Cezario pjūvis.

Daina Bosas tokius gandus neigia. Ji sako: „Tai netiesa. Kaip galima dovanoti dovanas, kurios yra Dievo valioje?“.

„Mes niekada neslėpėme, kad vaiko gimimo data sutampa su Antano gimtadieniu“, - pridūrė ji.

Antanas Bosas juokauja: „Aš tyčia padariau birželio 10-ajai“.

Beje, Daina ir Antanas Bosai susituokė 2008 m. liepos 29 d. Bahamuose. Daina iš ankstesnių santykių turi du vaikus. Antanas iš ankstesnės santuokos taip pat turi dvi atžalas.

INTERVIU SU DONALDA MEIŽELYTE (NE APIE POLITIKĄ)

Buvusi TV laidų ir renginių vedėja, dainininkė, aktorė, o dabar ir Lietuvos Respublikos Seimo narė Donalda Meiželytė-Svilienė (34) vis dar jaučia ryšį su Taurage. Visgi, čia Donalda gyveno nuo septynerių, čia ji ir užaugo. Čia gyvena jos tėvai...

Su pagyrimu baigusi mokyklą, Donalda išvyko gyventi į Vilnių, kur Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute pradėjo Žurnalistikos bakalauro studijas. Dar studijuodama 1996 m. ji ištekėjo, susilaukė dukters.

Baigusi žurnalistikos studijas, Donalda dirbo Lietuvos AIDS centre, žurnalo „Saugok sveikatą“ žurnaliste, kur rašė šviečiamuosius straipsnius, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre ketverius metus dirbo įvaizdžio formavimo vadybininke, taip pat vienoje radijo stotyje vedė laidą vaikams.

Dar vėliau Lietuvos televizijoje prasidėjo Donaldos Meiželytės karjera televizijoje, kur vedė laidas vaikams. Po to ji pradėjo darbą LNK laidoje „Dviračio Šou“.

Dabar ji Seimo narė. Donalda priklauso Audito komitetui, Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijai ir Tautos prisikėlimo partijos frakcijai bei atlieka Frakcijos seniūno pavaduotojos pareigas. Taip pat ji yra parlamentinių grupių narė.

Skelbiame trumpą interviu su Donalda Meiželyte-Sviliene.

Prieš kiek metų palikai savo gimtą miestą Tauragę?

Iš Tauragės studijuoti ir gyventi į Vilnių išvažiavau prieš septyniolika metų. Pačiai tebuvo septyniolika metų. Pagal dabartinius įstatymus buvau vaikas, nes vaikais šiuo metu įstatymiškai laikomi asmenys iki aštuoniolikos metų. Tad jei man būtų prireikę pas gydytoją, būčiau turėjusi važiuoti į gimtinę ir eiti į polikliniką su mama ar tėčiu. Beje, nors gimiau Šilutėje, bet Tauragę drąsiai vadinu gimtine, nes joje užaugau, gavau pirmąsias gyvenimo pamokas ir subrendau.

Kaip jautėsi tada mergina dideliame mieste?

Jaučiausi labai įdomiai. Viskas buvo nauja, viskas baugino, nesigaudžiau troleibusų maršrutų tinkle, pasiklysdavau ir buvo baisu, kad bendrabutyje nėra tėvų šaldytuvo (juokiasi). Iš to siaubo, kad liksiu nevalgiusi, kimšdavau makaronus, bulves, lašinius ir raugintus kopūstus. Skaniausiu patiekalu tapo “Prancūziška kiaušinienė”. Reikia paimti dvi riekes duonos, išpjauti jose skyles, apkepinti iš abiejų pusių ir įleisti į suformuotas skyles po kiaušinį. Patikėkite, nerealiai skanu ir nebrangu.

Ar iškart pavyko įsitvirtinti sostinėje?

Nei vienas žmogus dar nėra lengvai įsitvirtinęs naujoje teritorijoje. Koks bebūtumei šaunuolis protinguolis savo mieste, kitame reikėtų iš naujo įrodinėti savo vertę ir sugebėjimus, o ką jau kalbėti, jei keiti gyvenamąją vietą iš mažesnio miesto į dešimteriopai didesnį. Jei Tauragėje visą dieną lengvai apeidavau muzikos mokyklą, dailės studiją, teatrą, tai Vilniuje teko išmokti planuoti laiką atsižvelgiant į kelionės laiką iš taško A iki taško B. O juo labiau troleibusu.

Su kokiais sunkumais tada teko susidurti?

Vienintelis sunkumas buvo tai, kad nors ir įstojau į dieninį skyrių ir nereikėjo mokėti už mokslą, bet stipendija buvo ne kažin kokia. Tai teko gyventi labai taupiai, tarkim, jogurto indelis buvo didžiausia prabanga. Kita vertus, ko jaunystėje žmogui reikia? Juk gyvas būni pačia jaunyste, gitara ant peties, bandelė kišenėje ir į priekį.

Kaip dažnai dabar aplankai Tauragę? Ar čia dar liko artimųjų?

Tauragę lankau dažniau nei visą dešimtmetį iki tol. Bent porą kartų per mėnesį atvykstu susitikti su tauragiškiais jais rūpimais klausimais. O tuo pačiu ir pas tėvelius pasisvečiuoju. Mano mama Albina Meiželienė – mokytoja, tėtis Tadas Meiželis – žurnalistas. Jų problemos kaip ir daugelio Lietuvos žmonių, tad ir juos juokais vadinu savo rinkėjais.

Kaip sugalvojai kandidatuoti į Seimą?

Sugalvojau tikrai ne aš, o mūsų draugų ratelis. Tauragėje savo kandidatūrą iškėliau su viena sąlyga, kad nedalyvausiu rinkiminėje kovoje, tai kad po rinkimų partijos sąraše iš 40 vietos pakilau į 9, mane tikrai nustebino, nudžiugino ir pakeitė mano gyvenimą. Jei iki šiol aš visuomeniniais pagrindais dirbdavau labdaringose akcijose, tai dabar kiekvieną dieną kariauju su kolegomis Seime dėl priimamų sprendimų.


Ar dirbdama Seime nepasiilgsti dainavimo ir koncertų, aktorystės?

Kiekvienas mes pasiilgstame gražių praėjusių dienų, neišblėstančių įspūdžių, kuriuos kadaise patyrėme. Galiu patikinti, kad be atlygio mielai galiu padainuoti keletą dainų miestų šventėse. Kita vertus, dabartinė mano veikla per daug rimta ir svarbi, kad apie dainas galvoti. Man dabar dažniau verkti norisi. Na, nesu aš begemoto odą užsiauginusi funkcionierė, kiekvienas nuskriausto žmogaus laiškas man – iššūkis. Šiandien gavau piliečio, kurio vaikas susirgo cukriniu diabetu, žmona nedirba, nes prižiūri ligoniuką, laišką. Žmonai priskaičiuotas PSD, nes ji pagal įstatymus savo vaiką prižiūri, o ne slaugo, tad valstybė jos nedraudžia sveikatos draudimu. Šeimai nelaimė, jų atvejis nevienatinis, įstatyme spraga, tad šiandien reikia surašyti oficialų kreipimąsi į Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministrus, kad įstatymas būtų pataisytas.

O galbūt žadi antrą kartą kandidatuot į Seimą?

Tik po metų laiko perpratau tą tarpžinybinio susirašinėjimo schemą. Jei nori, kad į tavo pasiūlymus Vyriausybė atsižvelgtų, pirmiausia kalbi su ministru, išdėstai situaciją, gauni palaiminimą ir tik tada rašai oficialų kreipimąsi, nes tik tokiu atveju gausi ne biurokratiškai „atsišaudantį“ tuščią atsakymą, o konkretų ir sprendžiantį vieną ar kitą problemą. Jei dar nebus rankos nusvirusios ir dar liks kibirkštėlė vilties, kad galiu kartu su žmonėmis keisti situaciją į gerąją pusę, tuomet kandidatuosiu.

Jei antrą kartą neišrinks, ką žadi veikti gyvenime?

Gyvenime galiu veikti aibę dalykų, grįžti prie renginių vedimo, rašymo, darbo TV. Galiu baigti mokslus ir keisti darbo pobūdį. Kai bus laikas, bus ir vaikas, kaip sako liaudies išmintis (šypsosi). Tik negalvokite tiesiogiai.

Ko palinkėtum tiems tauragiškiams, kurie praradę viltį susirasti darbą vis labiau galvoja apie emigraciją? Galbūt jų nereiktų stabdyt?

Jei man iškiltų išlikimo klausimas ir nematyčiau išeities savo šalyje, nedvejodama važiuočiau dirbti ten, kur gaučiau darbo. O Tauragė, kiek pamenu, visada buvo su vos ne didžiausiu bedarbių skaičiumi Lietuvoje, nes nemažai tenykščių uždarbiavo užsienyje, na, patys suprantate - naudoti automobiliai, pasienis ir t.t. Bet kokiu atveju, palikti šalį visada spėsi, tai lengviausia išeitis. Tik kad dabar žmonės įspausti į kampą nesuvokiamai išpūstais mokesčiais. Situacija iš tiesų sunki, sudėtinga, visai šaliai nepavydėtina. Todėl aš kviečiu visus būti pilietiškais ir aktyviais, nelaukti, kol kažkas už jus tars žodį.