EGLĖ ŠPOKAITĖ: DIETOS IR MITYBOS ĮPROČIAI

Vienos garsiausių Lietuvos balerinų Eglės Špokaitės kelio pradžia buvo nelengva. Jos tėvai inžinieriai ne itin norėjo, kad jų antrasis vaikas šoktų baletą. Eglė tikina, kad reikėjo ilgai įtikinėti tėvus, kad šie sutiktų leisti ją į baleto mokyklą. Tiesa, prisipažįsta E. Špokaitė, kad jos mama iki šiol mano, kad ji pasirinko per sunkų kelią.

Tačiau jos apsisprendimas ir mokymasis Vilniaus baleto mokykloje davė vaisių. Baigusi ją 1989 m. Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto teatre tapo balerina. Po penkerių metų ji pasiekė pirmosios pergalės Tarptautiniame baleto konkurse Rusijoje, po metų laimėjo tą patį konkursą Suomijoje, dar po metų – Japonijoje. Tais pačiais, 1996 m. E. Špokaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu ir jai buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Taip pat sekė kiti ne ką mažiau svarbūs baleto apdovanojimai.

Šiuo metu E. Špokaitė kartu su sportinių šokių atstove, mokytoja Kristina Sliesoraitiene turi savo mokyklą, moko kitus šokti baletą. „Šiuolaikinio baleto perdavimo principas yra visiškai kitoks nei buvo XVIII – XIX amžiuje. Kūnu tu gali perteikti daugiau nei tik jausmus. Šokdama aš perteikiu savo pasaulėjautą, filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kuriuos vien žodžiais kalbėtum visą gyvenimą“, – mintimis dalijasi Eglė.

Ji pastebi, kad bet kokia profesija, taip pat ir balerinos, yra tik maža gyvenimo dalelytė, kuri tikrai nėra pati svarbiausia. „Iš šono mums gali atrodyti, kad darbas yra didelė ir labai svarbi gyvenimo dalis, tačiau, patikėkite, taip tikrai nėra“.

Eglė prisimena, kad baleto repeticijos būdavo alinančios. Kartais jos trukdavo beveik pusę paros. Tačiau ji tikina, kad tokį darbą ir gyvenimo būdą su kaupu kompensuoja kūrybinis džiaugsmas, kuris yra tikras gyvenimo varikliukas. Grįžus po repeticijų nebeužtekdavo jėgų tvarkytis namų ar gamintis valgyti. Gal todėl baleto primadona didelė kulinarė ir nėra, tačiau jos lietuviškų bulvinių blynų kvapas pakeri visas aplinkines gatves Bostone!

„Senelis mane išmokė kepti kelis labai skanius dzūkiškus patiekalus. Visada su džiaugsmu priimu kvietimą į lietuviškų patiekalų vakarienę. Be abejonės, tai labai sotus maistas, bet yra išimčių. Žiūrint kur valgai“, – pasakoja Amerikoje gyvenanti balerina.

Be lietuviškų gėrybių Eglė renkasi ir jūros gėrybes. Labiausiai ji vertina austres su šampano taure. Jai tai – neapsakomas malonumas. „Bostonas yra ta vieta, kur tikrai galima daryti atradimus šioje srityje. Receptu pasidalinti kol kas negaliu, dar tik mokausi“, – šypsosi E. Špokaitė.

Eglė prisimena, kad būdama 16-17 metų ji bandė laikytis dietos. Tačiau sėkminga dieta to nepavadinsi. „Rimtas dėmesys profesijai reikalavo dietos. Buvo be galo sunku ir be jokio didesnio rezultato. Tuomet supratau, kad svorio metimas – tai tik problema, kurios galima išvengti. Tereikia peržvelgti savo mitybos įpročius ir gyvenimo būdą“, – tikina baleto šokėja.

„Tas amžius buvo labai pavojingas svoriui mesti. Metus dietas labiausiai man padėjo fizinis krūvis. Be gyvenimo būdo pakeitimo dietos nepadeda“, – nuomone dalinasi Eglė. Ji sako, kad ir jokių drastiškų priemonių niekada neprireikė reguliuojant savo kūno svorį ir linijas. „Mano profesija man padėdavo. Dabar padeda įpročiai. Mano beveik kiekviena diena yra fiziškai intensyvi. Man tai patinka. Ir tai tikrai ne dėl gražios figūros siekimo“.

Apkūnus žmogus neturėtų laikytis dietų. Yra dvi pagrindinės klaidos, įtakojančios svorio augimą. Ir Eglė juos įvardija: „Sustojimas. Sustojimas judėti. Sustojimas gyventi. Tai pats baisiausias dalykas, kuris įtakoja spartų antsvorio augimą. Besaikis valgymas ne dėl sotumo, bet dėl įpročio valgyti daug“. Valgyti tik dėl sotumo jausmo Eglei nepatinka ir, kaip ji sako, to jai nereikia. Ji įpratusi prie labai nedidelio maisto kiekio.

„Mažiau valgant atsiranda daug daugiau energijos judėti, o ilgas virškinimas tai slopina. Daug pavalgius didelė dalis energijos metama virškinimui. Tuomet žmogus apsunksta, sulėtėja. Valgant mažai, skaniai, sveikai energijos gyventi stipriai padaugėja“, – pridūrė E. Špokaitė.

Po kultinio filmo „Juodoji gulbė“ („Black Swan“) apie nelaimingą baleto šokėjos gyvenimo baigtį daugeliui gali pasirodyti, kad anoreksija, bulimija yra dažna problema pasitaikanti baleto pasaulyje. Tačiau Eglė pataria per daug netikėti šiame filme rodomais stereotipais. Ji tikina, kad pati niekada nesirgo šiomis ligomis ir net neturi pažįstamų, kurie sirgtų šiais psichikos sutrikimais. „Tiesiogiai man niekada neteko bendrauti su anoreksija sergančiu žmogumi. Mačiau tik iš toli ar skaičiau apie tai. Aš visada buvau mėgėja skaniai pavalgyti, niekada nesu atsisakius vienokių ar kitokių gardžių produktų ar patiekalų“, – sako balerina.

„Šiltą maistą valgau vieną arba du kartus per dieną. Tarp tokio maisto užkandžiauju su saiku. Laikausi taisyklės, išmoktos jaunystėje, kuri pasiteisino su kaupu. Para dalinasi į tris dalis: pirmoji – valymasis. Tuomet valgau truputį daržovių arba vaisių, geriu daug skysčių. Antra dalins – maitinimasis. Tuomet valgau, ką panorėjusi. Ir trečioji, ne ką mažiau svarbi – poilsis nuo maisto“, – savo taisyklę aiškina E. Špokaitė, kuri jai padeda išlaikyti gražų kūną ir gerai jaustis. Ji stengiasi niekada neardyti šios tvarkos.

Maisto kultūra, geras maistas – dideli Eglės gyvenimo džiaugsmai. Ji prasitarė, kad labai mėgsta valgyti geruose restoranuose, bandyti naujus, ypač egzotiškus patiekalus. Bet labiausiai jai patinka patiekalai, kurių porcijos yra ypatingai mažos, taip vadinamieji gurmaniški patiekalai.

Eglė negali įsivaizduoti savo gyvenimo be japonų, prancūzų ir italų virtuvių. Šios virtuvės ją tiesiog pakeri. Ji labai mėgsta gurkšnoti gerą vyną. Stipresnio alkoholio Eglė privengia dėl didelio kalorijų kiekio, tačiau visiškai neatsisako. „Labai mėgstu žuvį. Valgau daug salotų ir kitų žalumynų. Mano didelė svajonė – išmokti gaminti gurmaniškus patiekalus“.

„Gyvenu, kad gyventi džiaugsmingai, o valgymas – vienas iš gyvenimo džiaugsmų“, – šypsosi Eglė.